S. Danguolė Gervytė RA: Pašventintas laikas arba „maldos pertrauka“
Kartą paklaidžiojau po interneto platybes, norėdama surasti, kokias maldos galimybes siūlo virtualus pasaulis. Yra visko: nuo liturginių valandų (kaip šiame portale), dienos skaitinių ir meditacijos (jesuit.lt) iki įgarsintos rožinio maldos. Tereikia pele užeiti ant karoliuko ir pasirinkus kalbą spustelti... Tik kompiuteris pats nemoka melstis, tai dovana žmogui ir jo misija. Galime sau padovanoti „maldos pertrauką“ prie kompiuterio.
Neturėti laiko tapo gero tono ženklu. Girdėjau vieną kunigą sakant, kad tas visuotinis laiko stygius reiškia laikų pabaigą. Nežinau, ar tuo tikėti, bet laikas darosi piktas. Kai laiko nežarstome saujomis, jis tampa labai brangus. Visi, nuo mokinukų iki firmų vadovų, žino: laikas – pinigai. Viena dešimtokė iš pasirengimo Sutvirtinimui grupes man tvirtino, kad ji neina sekmadienį į bažnyčią, nes neturi laiko... Nors „trumpą“ laiką reikia dar labiau branginti – pašventinti. Taip paprasta nutraukti pokalbį pasakant „atsiprašau, skubu“, nenorint tiesiogiai atsakyti, išsisukti: „pasimatysime vėliau, kai bus daugiau laiko“ „susiskambinsime“, arba pasiteisinti „negaliu visur suspėti“. Po to dar pasamprotaujame: „kai mašinų, interneto, mobilaus nebuvo – tai turėjome laiko...“. Tai ar neturėdami laiko pradėsime kalbėti liturgines valandas? Paradoksas, bet jos mus moko turėti laiko. Nesu liturgijos žinovė, bet esu jos dalyvė, „vartotoja“, kaip dabar madinga sakyti. Nesu ir didelė liturginių valandų maldos mylėtoja, bet be jų jau darosi chaotiškas mano gyvenimas. Juk tik sakome, kad Dievui visada (bent jau vienuoliai) turime laiko, realybėje visada atsiranda skubesnių ir tuo metu svarbesnių darbų, susitikimų, problemų. Kai prieš dešimtį metų atėjau į vienuolyną, maniau, kad tereikia perstumdyti savo įsipareigojimus ir viską suspėsiu, o gal net daugiau. Greitai supratau, kad maldos, ne prisideda mano gyvenime, kaip kokia nauja „veikla“ o jį perkeičia, daro mane atidesne, atviresne. Dažnai mūsų klausia, kaip jūs, būdamos apaštališkos vienuolės, galite keturis kartus per dieną susirinkti liturginėms valandoms? Tiesa, būna momentų, kad vienoje maldoje trūksta vienos sesers, kitoje – kitos. Bet ne darbas lemia maldos ritmą, bet malda – darbo. Ji pašventina laiką, ji išmoko turėti laiko Dievui, o paskui ir žmogui. Gal sunkiau atsiplėšti nuo darbo, gal tingiau atsiversti knygą arba įeiti į kokį „pamaldų“ interneto puslapį, bet dovanotas laikas, „neproduktyvus“ dienos metas neša daug meilės malonių. Liturginių valandų malda moko paskirti laiko Dievui, atsiminti psalmės žodžiais tuos, kurie gal šiandien neturi žodžių išrėkti savo skausmą ar šlovinti Dievą vien todėl, kad jis yra Dievas – pradžia ir pabaiga.
Išgirdus, kad tai visuotinė Bažnyčios liturginių valandų malda, gali kilti įtarimas, kad tai bus ilga, bejausmė, ir beasmenė malda. Tiesa, ji turi savo struktūrą jau prieš tapdama kiekvieno asmenine malda. Tai yra tikra maldos mokykla, maldos „paveldas“. Ji pasiekia mus iš pirmųjų amžių, kuomet žydų papročiu pirmieji krikščionys rinkdavosi maldai ir skaitydavo psalmes.
Tai paties Kristaus malda, kurią savo gyvenime Jėzus siuntė Tėvui ir kuri tęsiasi kiekvieno krikščionio maldoje: „to prašome per Kristų mūsų Viešpatį...“ Galėtume perfrazuoti šventojo Pauliaus žodžius: „tai ne aš meldžiuosi, bet Kristus meldžiasi manyje“ (plg. Gal. 2,20).
Ši malda nėra tik besimeldžiančiojo pasirinkimas. Krikščionis kviečiamas įeiti į visos Bažnyčios maldą: priimti siūlomą himną, psalmes, skaitinius. Tai kvietimas tapti vienu kūnu. Šaukdamasis pagalbos besimeldžiantis šaukia ne tik savo vardu, bet ir kenčiančios žmonijos vardu, šlovindamas išreiškia ne tik savo maldos polėkį, bet įžodina visos kūrinijos garbinimą. Tai bendrystės su žmonija, kurios vardu meldžiamės liturgines valandas, patirtis.
Girdėjau pastebėjimą, kad meldžiantis liturgines valandas Dievo Žodis perėjęs per mus grįžta pas Jį. Tai grąžinti Dievui, ką esame iš jo gavę. Bažnyčios malda nėra monologas, tai nuolatinis atsakas Dievui žmonijos vardu naudojantis žodžiais, kuriuos jis mums duoda per Šventąjį Raštą.
Dievas vertas šlovės vien todėl, kad jis yra Dievas. Tai leisti Dievui būti Dievu. Ir nuo pat ryto įžangos: „Dieve atverk mano lūpas!“ iki vakaro maldos „Tesuteikia jis mums ramią naktį ir šventą mirtį“, liturginių valandų malda nukreipia žmogų į Dievo akivaizdą, kūrinį pastato į „savo vietą“ Kūrėjo akivaizdoje. Tai Bažnyčiai, mums, pavesta misija – nuo ryto iki vakaro šlovinti Dievą.
S. Danguolė Gervytė RA
gailestingumas.lt
