Pokalbis su Aušros vartų parapijos diakonu Algirdu Toliatu „ Pažvelgti į gailestingumą...“
Šiomis dienomis Aušros vartai susilaukia ypatingo dėmesio - tikintieji skuba į Gailestingumo Motinos atlaidus. Nors pats žodis „atlaidai“ ir nesvetimas, jo paaiškinimas kartais sukelia keblumų. Taigi, kas yra atlaidai?
Katalikų Bažnyčios katekizmas skelbia, kad atlaidai yra laikinosios bausmės už nuodėmes, kurių kaltė jau panaikinta, atleidimas Dievo akivaizdoje. Žmogus priimdamas susitaikinimo sakramentą, eidamas išpažinties, susitaiko su Dievu, gauna atleidimą, tačiau reikia kažkaip atitaisyti nuodėmės pasekmes. Tam pasitarnauja atlaidai. Gražiai žodžio atlaidai etimologija siejasi su žodžiu atleisti.
Liaudyje atlaidai suprantami kaip parapijos šventė. Tai puiki proga pažvelgti vienas į kitą kitomis akimis, atleidimo žvilgsniu. Tokiu žvilgsniu – meilės žvilgsniu – žvelgia į mus ir Gailestingumo Motina.
Gailestingumo Motinos atlaidai byloja apie Dievo meilę, išliejamą mums veltui, dovanai. Ar tai nereiškia, kad siekdami kažkaip užsitarnauti ar kokiu nors būdu įsigyti sau ir savo artimiesiems Dievo gakilestingumą, susiduriame su mūsų pastangų bergždumu?
Gailestingumo atlaidų dovana iš tiesų dalijama veltui, visi ištroškę gali atsigaivinti prie šio šaltinio. Žmonės susirenka melstis, susirenka tam, kad susitaikytų su Dievu. Dievo Motinai pavedame save ir savo šeimas, savo artimuosius – gyvus ir mirusius. Atlaiduose suspindi visuotinė Bažnyčios bendrystė. Aišku, svarbu, kad žmonėms tai netaptų „biznio planu“, derybomis su Dievu, kur bandome užsitikrinti gailestingumą sau ar savo artimiesiems. Gailestingumas yra dovanojamas veltui, tačiau tik jo ištroškusiems žmonėms. Sugraudintoms širdims nužengia malonė.
Atlaidai – taip pat ir žemiškas ženklas bendruomenei. Tai parapijos šventė, kuri matomu būdu išreiškia bendruomenės džiaugsmą. Švęsdami parapijos šventę, jie kartu išreiškia ir jos vienybę. Labai svarbu, kad parapija mokėtų kartu džiaugtis.
Aušros vartų Gailestingumo Motina vienija visą Lietuvą, čia susirenka ne tik parapijiečiai, bet ir visos Lietuvos miestų ir kaimų ar vienkiemių tikintieji. Gailestingumo Motina yra ir pasaulio Motina, taigi pas ją plūsta iš viso pasaulio tie, kurie išsiilgę Gailestingo žvilgsnio.
Atlaidai – laikas kai švenčiame gailestingumą, liudijame jį, nes malonė jau išlieta, gailestingumas jau nusileidęs ant mūsų stogų ir gatvių.
Gailestingumo atlaidai švenčiami jau ne pirmą šimtmetį ir visad suburdavo labai daug maldininkų, ar pastaraisiais metais jie nėra primiršti? Ar šiemet jie sušaukia daug žmonių?
Į Eucharistijos šventimą šiomis dienomis susirenka tikrai gausiai tikinčiųjų ir bažnyčia yra mažoka, net ankštoka. Tačiau XIX a. Vilnius mena Gailestingumo atlaidus kurkas gausesnius. Atlaidų aštuondienis suburdavo kasdien po kelis tūkstančius maldininkų. Paskutinę dieną per baigiamuosius mišparus prie Marijos susirinkdavo visi Vilniaus gyventojai. Minia nusidriekdavo iki pat Rotušės aikštės. XVII amžiaus pradžioje buvo toks paprotys, kai susirinkdavo visi Vilniaus orkestrai ir nuo ryto aušros iki sutemų grieždavo Švč. Mergelei. Panašiai ir karalaičio Kazimiero atlaidai vyko – visas miestas tuo gyveno. Šiandien likusi tik Kaziuko mugė, bet tas šventiškas šurmulys pirmiausiai ir bylojo apie išsiilgusią bendrystę, apie džiaugsmą ir šilumą mūsų gatvėse ir mūsų širdyse.
Gailestingumo Motinos atlaidai tikrai nenusileido savo džiaugsmingu šurmuliu ir teikiama dvasine palaima Kazimiero atlaidams. Nors Gailestingumo Motinos mugės ir nebuvo, tačiau šventė virė, kunkuliavo. Šiandien truputį kitokios šventimo formos. Labiau akcentuojame vidinis žmogaus nusiteikimas. Šventiškumą išduoda neabejingumas ir šiltumas spindąs žmonių veiduose – jie pakylėti. Atlaidų esmė ir yra pakylėti žmogų.
Žinoma, gal kiek ir priblėsęs žmonių pamaldumas ne tik šiam kultui, gyvenimo sąlygos diktuoja savo tempą ir žmogui vis sunkiau atrasti laiko Dievui. Vėl gi, atlaidai ir padeda mums atrasti to laiko. Atlaidai – tas stabtelėjimas, suklusimas į Dievo šauksmą apie žmogui išlietą gailestingumą. Gailestingumo Motinos atlaidai yra graži miesto tradicija, miesto istorijos dalis; Vilniui labai tinka šios šventės titulas – Gailestingumo miestas.
Gailestingumo kultas mūsuose yra ypatingai garbinamas. Ar tai nereiškia, kad mes esame tauta, kuri labiausiai reikalinga pasigailėjimo ir todėl Dievas per musų tautą rodo pasauliui savo gailestingumą?
Nereiktų sieti pasigailėjimo ir gailestingumo ta prasme, kad gailestingumas yra dovanojamas labiausiai apgailėtinai tautai. Ne, atvirkčiai Dievas pabrėžia savo meilę mums ir todėl dovanoja gailestingumą. Ir dovanoja jį ne tik Lietuvai, bet visų laikų ir visų tautų žmogui. Žinoma labai gražu, kad apie tai pasauliui gali prabilti maža tauta politiniame žemėlapyje – Lietuvėlė. Tuo pačiu primindama, kad mūsų „dievas“ nėra krepšinis, bet Gailestingasis ir Mylintis Dievas. Apie tai mums ir visam pasauliui byloja ir Gailestingumo Motina – toji, iš kurios įsčių gimė Gailestingumas.
Gailestingumas išplaukia iš mūsų kasdienybės, jo mes trokštame savo artimiesiems, savo šeimoms, savo gyvenimams, nes esame silpni. Silpniesiems reikia susitaikymo, silpniesiems reikia Dievo – artimo, mylinčio, gailestingo. Ne tautybė šiuo atveju mus vienija, bet mūsų nuodėmingumas – grandinė jungianti mus vienas su kitu. Marija jungia mus, Ji visus glaudžia prie savęs - kaip višta viščiukus. Argi ne gražus ženklas, kad prie Marijos glaudžias visos konfesijos... Jos skirtingai supranta santykį su Marija, bet ji ypatingu būdu visus patraukia ir apjungia. Ir veda link gailestingumo Saulės...
Esi paskirtas tarnystei Aušros vartų parapijoje ir bažnyčioje, todėl dažnai susiduri su žmonėmis bėgančiais prie Marijos - Dievo Gailestingumo skelbėjos, ir prašančius užtarimo bei paguodos. Ar jų veiduose neatsispindi gailestingumas? Ar pastebi Dievo jau pagautaus ir užkabintas širdis, skleidžiančias gailestingumo kibirkštėles?
Šv. Matas aprašydamas kalno pamokslą mini „Palaiminti gailestingieji, jie susilauks gailestingumo“. Tie, kurie susilaukė jo, perprato logiško žmogaus veikimo mechanizmą ir pasikliovė nelogišku kitokiu Dievo veikimu, jie patys tapo nebelogiški, tapo gailestingi, tapo mylintys. Taip Dievo gailestingumas paliečia žmogaus širdį ir ją perkeičia. Labai gražiai evangelistas Matas cituoja pranašo Izaijo žodžius apie Dievo gailestingumą, apie jo rūpestį kiekviena širdžia: „Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins gruzdančio dagčio, kol nenuves į pergalę“. O būdų nuvesti į Meilę Dievas atranda įvairiausių. Žinoma, sunkiau įsižiūrėti į veidus žmonių, kuomet jų čia minios praplaukia... Ne į visų veidus gali įsižiūrėti ir ne kiekvieno veide turi spindėti ekzaltuotas Dievo gailestingumas. Tarkim, piligrimai važiuodami pas Dievo Motiną širdyje visą kelią vežasi intensiją, kurią paaukos Švč. Mergelei ir grįž jau paliesti ir perkeisti, tačiau nebūtinai tai bus išoriškai pastebima. Aišku, pavienių žmonių veiduose tikrai galima išvysti Dievo gailestingumą - paprastą, žmogišką, be fanfarų... Tai „paprastos našlės su dviem skatikais“ veidai, jie šviesūs, pažvelgus į juos pačiam širdy prašviesėja.
Žmonės imliausi Dievo gailestingumui, kuomet juos užklumpa kokia bėda, kuri skaudina jų gyvenimus. Vieni ateina prašydami pagalbos dėl šeimos nario, kuris yra alkoholikas, ar narkomanas. Kitiems šeima iširo... Likusi motina su keliais vaikais nebežino kaip jai reiks vienai užauginti savo vaikus ir apsaugoti juos nuo skausmo, kurį pati patyrė. Ateina sužeisti žmonės atsinešdami skausmą ir neranda sprendimo, nežino kaip jiems toliau gyventi. Vieni jie nesusidoroja. Tokiose situacijose aš esu bejėgis, esu tylus liudininkas besijungiantis maldoje. Jie paaukoja viską Marijai, paveda Jos globai ir pajunta didelę paguodą, kai žino, kad Dievo Motina kartu su jais, kad jie nebe vieni savo varguose. Ir tai yra Dievo gailestingumo ženklai. Tie veidai, tie gyvenimai yra paženklinti Dievo gailestingumu.
Daug žmonių šaukiasi Marijos užtarimo, kaip tau atrodo, ar Gailestingumo Motinos kultas neužstoja paties Jėzaus? Ar Jėzaus dovanojamas gailestingumas yra kitoks ir ne toks „galingas“?
Gailestingumo Motinos ir Gailestingojo Jėzaus kultai negali būti supriešinti, nes kalba apie tą patį. Jėzus yra Gailestingumas. Jis yra apreišktas Dievo Gailestingumas. Marija yra šio Gailestingumo Motina, jos įsčios išnešiojo ir pagimdė Dievo Gailestingumą. Jai suteiktas Aušros Žvaigždės titulas labai aiškiai atskleidžia Marijos vaidmenį ir vietą Dievo plane . Ji - toji, kuri suspindi prieš šviesą, prieš saulę – prieš Jėzų. Ji nušviečia mums kelią link Jo. Kanos vestuvėse Marija ragina žmones: „darykite, ką jis lieps“, šiandien ji mums sako: priimkite Dievo gailestingumą, priimkite Jo dovanojamą meilę, sekite Juo... Labai prasmingai per Gailestingumo savaitę (pirmoji savaitė po šv. Velykų) „Šviesos kelias“ prasidėjo nuo Aušros Vartų, nuo Gailestingumo Motinos paveikslo. Nors procesija buvo nušviesta daugybės žvakių žiburių, tikroji kelrodė buvo ji – Marija, nuolankiai rodydama į tą, kuris yra mūsų Šviesa, į mūsų Saulę, į mūsų gyvybę - į prisikėlusį Jėzų.
Marija kreipia mus į Sūnaus širdį, į gailestingąją širdį. Ji parodo, kad Sūnus yra taip pat atidus ir gailestingas kaip motina. Žmonės kreipiasi į Mariją, nes jiems motinos įvaizdis yra šiltesnis. Tradiciškai Dievas suvokiamas ir vaizduojamas toks kaip vyrai – Tėvas, ar Sūnus, net Šventoji Dvasia, nors ir švelnina vyrišką Dievą, vaizduojama ne kaip balandė, bet kaip balandis. Ir pačioje Bažnyčioje kunigų gausa sudaro įspūdį, kad tai tik vyrų tikėjimas, todėl Marijos kultas yra labai artimas, ji – tarpininkė galinti užtarti mus ir permaldauti Dievą, jai priskiriamos visos motiniškos savybės, kurios pirmiausiai siejamos su griežto vyro permaldavimu, jo pykčio atlyžimu. Tai nereiškia, kad Dievas yra piktas, rūstus ir nemotiniškas ar, kad iš pagarbos savo Motinai, be eilės ir kaip nors ypatingai išklausys per Mariją pateiktus prašymus. Tikrai ne, nors Marija ir turi galią Jėzaus širdyje, bet visa ko prašo Marija, pats Jėzus labai nori mums suteikti, Dievas žino ko mums trūksta ir trokšta tai mums duoti. Bažnyčioje labai svarbus ryšys tarp gyvųjų ir mirusiųjų, visuotinėje Bažnyčioje kartu su mumis meldžiasi ir visi šventieji, kartu meldžiasi ir Marija. Mes prašome vieni už kitus ir Dievas tokiam prašymui nesipriešina, nes mes rūpinamės ir gyvenam dėl kitų, tampame vienas kito ausimis ir lūpomis, kai kitam yra sunku kalbėti ar išgirsti. Ir Marija veikiau yra ženklas, kad visas dangus yra kartu su mumis ir trokšta mums to paties ko ir Dievas.
Marija yra gyvenimo su Dievu pavyzdys. Mes gyvendami Marijos artumoje, žiūrėdami į ją, būdami su ja mokomės išgirsti Dievo balsą ir atsiliepti į jį, nuolankiai juo sekti.
Užsiminei, kad Marija žmonėms labai artima dėl savo motiniškumo, kuri yra atsvara „vyriškam“ Dievui. Jos dėka mums atsiskleidžia Dieviška šeimyna, kurioje spindi Dievo Gailestingumas ir Meilė. Šiemet atlaidų intensija yra už pašauktuosius šeimai. Ar Šventosios Šeimos pavyzdys gali uždegti mūsų šeimas?
Iš tikrųjų Švenčiausioje Trejybėje matome bentrystės tobulumą. Tėvas gyvena dėl Sūnaus ir
Šventosios Dvasios. Sūnus pažįsta mažiausią Tėvo norą. Tarp jų vyrauja darna ir vienybė, jie gyvena viena valia. Šeimoje atsispindi Dieviška bendrystė, kuomet visiškai mirštame sau ir gyvename kitiems. Šeimoje labiausiai pasireiškia Dievo gailestingumas.
Deja, tokių šeimų, kurios liudytų tikėjimą, viltį ir meilę labai nedaug. Šeima šiandien yra išbandoma, krikščioniškos vertybės nuvertinamos. Santuokos sakramentas nebėra Dievo Meilės, Gailestingumo ir Dievo buvimo kartu su šeima ženklas. Jis nebekalba. Nesantuokinės šeimos tampa vis populiaresnės. Marijos meldžiame, kad padėtų mūsų šeimoms, kad padrąsintų jas gyventi su Dievu, kad jos subręstų ir išsiskleistų tikrai Meilei, kad Kristus taptų jų gyvenimas. Prašome, kad malda atgytų ir būtų gyva šeimose, nes be jos išnyksta atsidavimas, išnyksta šeimos kaip Dievo dovanos suvokimas. Ten kur atstumiama malda, užleidžiama vieta išskaičiavimui, kito nematymui. Malda - tai iššūkis šiandienei šeimai. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą, jis gali gyventi dėl kito. Švč. Trejybės bendrystė yra užkoduota mumyse, ji atsispindi mumyse, tik turime leisti išsiskleisti jai, tam, kad būtume laimingi. Kito kelio į laimę nėra, kaip tik per kitą, per rūpestį kitu. Tik mirdami sau iš tiesų atrasime gyvybę. Ir tai atrasti mums padeda Marija. Ji kartu su mumis pasiaukoja ir priima Dievo valią.
Šeimos gerovę užtikrina ne turtai (jie nėra brangūs), bet pasiaukojimas dėl kito – tai didžiausias šeimos turtas. Žinoma, pinigai žiba labiau nei Dievo Gailestingumas. Dievo Gailestingumas nesireklamuoja žmogiška laime, ramybe ir saugumu, kurio visur ieškoma. Dievo gailestingumas net negarantuoja, kad nebus sunkumų ar išbandymų. Jie bus ir kartais jų bus net dar daugiau nei nekatalikiškoje šeimoje, bet Dievo Motina neapleis, Dievo Gailestingumas bus su jais ir juos palaikys. Todėl labai svarbu švęsti Gailestingumo atlaidus, nepamišti Gailestingumo, jį skleisti.
Taip jau yra, kad mūsų krašto žmonės savaime linkę būti prislėgti, susirūpinę, niurūs - kuproti nuo gyvenimo rūpesčių... Ar Gailestingumo atlaidai nėra laikas, raginantis išsitiesti, pakelti akis į dangų ir pradžiugti?
Mūsų kraštui artimas kenčiantis Viešpats. Viešpats, kuris prisiima mūsų vargus ir neša mūsų Kryžių. Net žvelgiant į mūsų tautos gyvenimą, matome, kad Lietuvai niekad nebuvo lengva, Jai reikėjo kanriai nešti savo Kryžių ilgus metus, todėl ir mūsų žmonės yra santūresni džiaugtis. Bet turime nepamiršti, kad Kryžius ne tik kančios ženklas, bet ir pergalės. Kristus kentėjo, bet Jis ir prisikėlė, kad mes gyventume. Iš tiesų atlaidai tai – šviesos metas, kai galime pakelti akis ir pasinerti į mylintį Motinos žvilgsnį... Kai galime patirti ant mūsų išliejamą Dievo Gailestingumą – akis į akį...
Kalbino Mozė Mitkevičius
gailestingumas.lt
