Pasitaupyti Kalėdas Kalėdoms
Ses. Danguolė Gervytė RA
Tik pirk. Maksimoje jau prasidėjo Kalėdos. Nors dar tik po trijų dienų įeisime į (šį kartą tokį trumpą) Adventą. Yra senas liturginio laikotarpio prieš didžiąsias šventes paprotys – padaryti kelis gerus pasiryžimus, pavyzdžiui, Advento pradžioje suplanuoti, kaip gilinsi savo religinį gyvenimą, ko atsisakysi kitų vardan. Manęs jaunuoliai dažnai klausia: ar reikia laikytis pasninko per Adventą, ar tikrai negalima linksmintis, o kaip su vakarėliais, karnavalais, jei negalime net klausytis garsios muzikos? Iš tiesų, kas bepasakys, kaip su tais pasiryžimais. Bažnyčia siūlo rimtį, susilaikymą. Kai kurie uolūs tikintieji pasiryžta nevalgyti mėsos ar šokolado. Ir visa tai yra gera, jei veda į gilesnį santykį su Dievu į artimesnį Jėzaus pažinimą.
Bet yra dar vienas šiandien aktualesnis „apsimarinimas“ – tai nešvęsti Kalėdų gruodžio pirmą dieną... Aš labai rimtai. Juk ne taip paprasta, nesižvalgyti į parduotuvių lentynas ieškant dovanų Kalėdoms, kai dar neprasidėjo Adventas, o tėvams dar sunkiau atsispirti vaikų zirzimui: „na nupirk...“ Juk Kalėdos! Reikia labai rimtai pasiryžti nešvęsti Kalėdų prieš Kalėdas.
5 priežastys, kodėl verta laukti
Šias priežastis radau viename katalikiškame žurnale „Croire et vivre“ (pranc.: Tikėti ir gyventi).. Tas priežastis galima pritaikyti ir mūsų realybėje, tai nepasiduoti pagundai „tuoj pat“, sustiprinti pastangas, svajoti, išsaugoti šventę šventei ir paruošti širdį.
Vaikai Kalėdų industrijoje tampa prekiautojų „taikiniu“. Koks tėvas nesukrapštys, kad ir paskutinių pinigų, kad nupirktų vaikui tokią pat gerą dovaną, kaip ir jo klasės draugo tėveliai? Ypač, kaip dabar Kalėdų Senelis nebeatneša tokio maišo kaip mūsų vaikystėje, iš kurio visi vaikai gaudavome vienodas „Pergalės“ saldainių dėželes, su ypatingąja Nomeda ir dar keliais griliažiniais saldainiais, o turinį užpildydavo „bonbonkės“. Dabar kiekvienos dėželės, kiekvieno Kalėdų Senelio maišo turinį užpildo tėvelių išrinktos dovanos. Todėl, kai negali o gal ir nenori prašokti savo galimybių, tenka atsilaikyti prieš tylų spaudimą: „dėl savo vaiko...“ Nepasiduoti pagundai „tuoj pat“. Todėl šeimoje per Adventą tinka skirti laiko pokalbiui su vaikais, kokios iš tiesų dovanos reikia. Tai proga vaikams savo pirmąją širdies užgaidą pasverti, palyginti su šeimos galimybėmis. Dėl dovanų reikia susitarti, reikia jų išlaukti. Ir niekas nesutrukdys tėveliams paskutiniąją dieną nupirkti, o gal net sukurti mažą staigmeną duosiančią skonį Kalėdų rytui. Tokiam Adventui reikia laiko ir pasiryžimo, reikia pasikalbėti su vaikais, o gal ir susėdus visai šeimai: kaip mes lauksime Kalėdų. Tai sustabdys ir pačius suaugusius nuo pernelyg skuboto poreikių tenkinimo „čia ir dabar“.
Per Adventą geras metas sustiprinti pastangas. Laukti nėra paprasta, juk laukimas tai ne tik laiko atkarpa, bet ir troškimo intensyvumas. Kantrumo ugdymas pakviečia vaiką matyti toliau, jis praplečia erdvę tarp „noriu“ ir „turiu“. Keturios Advento savaitės turi savyje šią laukimo pedagogiką: keturių žvakių negalima uždegti pirmąjį Advento sekmadienį, kaip ir negalima suvalgyti visų šokoladinių saldainiukų pasislėpusių už Advento kalendoriaus langelių. Ir kad ir kaip naivūs galime atrodyti kantriai uždegantys žvakę po žvakės, o vaikus verčiantys palaukti rytdienos, kai norisi jau vakare atverti kitos dienos kalendoriaus langelį, taip per mažus dalykus, stiprėja valia, auga gebėjimas laukti. Jaunimui tai nėra paprasta. Juk jaunuoliai , kurie neišmoko laukti, jie nemoka susidurti su trūkumais ir, anot pedagogo Victoir Degez, kiekviena frustracija paaugliuose žadina agresyvumą.
Prieš tapdamos svajonių išsipildymo metu, Kalėdos yra svajojimo metas. Ar jūs žinote apie ką svajojate? Ne šiaip užmetę akį į poilsį siūlančią reklamą ar pamatę naujus batus. Ar pažįstate savo giliausia svajonę? Tokio savo troškimų atpažinimo reikia mokytis nuo pat vaikystės. Reikia svajoti apie pilnutinį gyvenimą, kad sulaukę Kalėdų nepamestume ir nepamirštume mažo Kūdikėlio ėdžiose ir nenusektume paskui blizgučius. Todėl svajoti reikia mokytis.
Didžiausias iššūkis – tai išsaugoti šventę šventei. Išsaugoti šventę Kalėdoms. Tai nereiškia, kad negali įvykti kalėdinis vakarėlis prieš Kalėdas su kolegomis ar mokykloje. Juk tai nėra Gavėnia, kuomet Didįjį penktadienį tikrai nedera eiti į linksmųjų zuikučių šventę. Bet kaip pažymėsime šventę, jei visą gruodį imsime šveisti keptas antis ir imbierinius saldumynus? Taip, tai ta pati askezė, atrodanti pasenusi, iš senų knygų. Bet kuo aš pasipuošiu šventei, jai į darbą eisiu gražiausiu rūbu apsirengusi? Tik mano išorinis trūkumas ir „atidėta“ šventė gali priminti mano giliausią Dievo trūkumą, gali priminti, kad Dievo Karalystė jau „čia ir dar ne“.
Ar dažnai jums tenka tiesiai iš darbų nubėgti į šventę, gal tik kur pakeliui nugriebiant kokią dovaną ar skanėstą stalui? Ar per kelias sekundes apsispręsti dėl vakaro praleidimo? Gražus tas mūsų mobilumas. Esame atviri ir visada pasiruošę. Tik, kai iš traukinio įgriūvu į kitą aplinką, joje jaučiuosi nejaukiai. Paprasčiausiai todėl, kad neturėjau laiko įsisamoninti kas vyksta, neturėjau laiko paruošti širdį, pasvajoti, kaip bus. Neturėjau laiko ryte apgalvoti, ką veiksiu vakare. Todėl priimu pirmą pasitaikiusį pakvietimą, o po to, atėjusi nuoga širdimi, lieku nepatenkinta vakaru. Todėl reikia paruošti širdį. Ypač šiais metais, kai iki Kalėdų lieka tik trys geros savaitės. Širdies nei vyrai, nei moterys negali greitai išpuošti, nuteikti dideliam įvykiui. Širdis pasiruošia tada, kai aplinkui apsidairome, ar Kūčių vakarą nebus vienišų, kai planuojame šeimos maldos laikus ir susitikimus su draugais, su giminėmis. Dar nešvenčiame, dar laukiame šventės.
gailestingumas.lt
