P. Morkus: Su Dievo tarno kun. Mykolo Sopočkos gyvenimu ir darbais susiję Vilniaus ir jo apylinkių vietos

VILNIUS

Vilniaus Arkikatedra

1892 metais pagal anuomet galiojusią praktiką ketverių sulaukusiam Mykolui suteikiamas Sutvirtinimo Sakramentas. Iš Ašmenos dvaro su tėvais atvykęs vaikas meldžiasi šv. Kazimiero koplyčioje. Šie įspūdžiai, taip pat lankymasis Aušros Vartuose bus, anot kun. Mykolo dienoraščių, suvaidinę išskirtinį vaidmenį jo gyvenime.

1914 metų birželio 14 dieną vyskupas Pranciškus Karevičius įšventina Mykolą į kunigus.

 

Vilniaus kunigų seminarija

1909 metų birželio mėnesį M. Sopočka laiko stojamuosius egzaminus į kunigų seminariją. Nors juos sėkmingai išlaiko ir nusiunčiamas i Oginskių dvarą Plungėje mokytis lietuvių kalbos, tąsyk studijuoti netenka: gubernatūra primena seminarijai, jog 1909 metų sausio mėnesį Ašmenos teismas už Imperijos požiūriu „nelegalią“ švietėjišką veiklą skyrė jaunuoliui baudą.

1910 metų rugsėjo mėnesį išsvajotieji mokslai pagaliau prasideda.

1927 metų rugsėjo 8 dieną arkivyskupas skiria kun. Mykolą seminarijos dvasios tėvu. Šias pareigas jis eina iki 1932 metų, kuomet, lenkiamas vis gausėjančio darbų ir įpareigojimo krūvio, pasiprašo atleidžiamas. Arkivyskupas R. Jalbžykovskis labai nenoriai sutinka.

1940 metų rugsėjo mėnesį, krašte įsigalint komunistiniam režimui, kun. Mykolas grįžta į seminariją kaip dėstytojas. Ši jo tarnyba staigiai nutraukiama naujojo okupanto 1942 – jų kovo 3 dieną, prasidėjus dvasininkų areštams.

1944 metų rugsėjo pradžioje vėl įsijungia į kunigų seminarijos gyvenimą. Tai trunka vos pusmetį: 1945 vasario 20 dieną seminarija uždaroma kaip nelegali.

 

Šv. Ignoto – Įgulos bažnyčia

1924 vasarą Vilniau vyskupas pal. Jurgis Matulaitis kviečia kariuomenės kapelioną kun. Mykolą į Vilnių. Lenkijos vyriausiam karo kapelionui vyskupui Stanislovui Galui sutikus, gruodžio 8 dieną kun. Mykolas atvažiuoja į Vilnių. Jo ganytojiškame akiratyje atsiduria 10 tūkstančių kareivių. Tačiau Vilnius neturi Įgulos bažnyčios. Nusprendžiama tam tikslui skirti šv. Ignoto bažnyčią, prieš daugelį dešimtmečių paversta rusų karininkų klubu. Kaip ir visos statybos ir rekonstrukcijos, šioji atneša aibe rūpesčių ir nemalonumų. Nuolat stinga lėšų. Tačiau statyboms pasibaigus kun. Mykolas gauna lėšų skolų padengimui.

 Rekonstrukcijos darbai ženklinami ir nelaimingų atsitikimų. Vienas jų ištinka patį statybos vadovą. Išskydus pastoliams. kun. Mykolas krenta žemėn nuo 8 metrų aukščio.  Laimei sužeidimai nežymus.

1929 metais prasidėjus karui kun. Mykolas skiriamas Šv. Ignoto bažnyčios rektoriumi. Tačiau po 2 mėnesių iš jos atšaukiamas, atvykus į Vilnių jį pakeitusiam lietuvių karo kapelionui kun. J. Panavui.

 

Vilniaus universitetas

1928 metų rugpjūčio 10 dieną jam patikima pastoracinės teologijos profesoriaus pareigos  Stepono Batoro universitete teologijos katedroje. Čia jis veda homiletikos, pedagogikos ir katechetikos kursus.

Kun. Mykolas dėsto universitete iki 1940 metų pradžios.

 

Šv. Mykolo bažnyčia

Butas šv. Onos g. 12

1934 metų liepos mėnesį arkivyskupas skiria kun. Mykolą šv. Mykolo bažnyčios rektoriumi. Prie bažnyčios besiglaudžiančiuose pastatuose kun. Mykolas įsirengia butą.

Neilgai trukus kun. Mykolas imasi bernardinių vienuolyno rekonstrukcijos nes iki 1919 metų pastatas buvo naudojamas pasaulietiškiems tikslams.

 

Vizitiečių vienuolynas Rasų g. 2 (dabar Rasų g. 6)

1932 metų rugsėjo mėnesį kun. Mykolas persikelia gyventi į antrąjį šio namo aukštą. Čia jis rašo ir užbaigia habilitacinę daktaro disertaciją.

Į šiuos namus tapęs šv. Mykolo bažnyčios rektoriumi, jis atlydi šv. Ses. Faustiną Kovalską pas aukštu žemiau gyvenantį dailininką Eugenijų Kazimierovskį. Čia per kelis 1934 metų mėnesius nutapomas garsusis Gailestingojo Jėzaus paveikslas.

 

Šv. Jonų bažnyčia

1924 metų pabaigoje atvažiavęs į Vilnių kun. Mykolas paprašo pal. Vyskupo Jurgio Matulaičio kariuomenės pamaldoms skirti Šv. Jonų bažnyčią. Vyskupas tam nesipriešina, tačiau jau po mėnesio tam ima priešintis universiteto vadovybė, ir iš ten tenka trauktis.

Po dviejų dešimtmečių šiai bažnyčiai lemta tapti paskutiniąja kun. Mykolo pastogę Vilniaus mieste. Mat kunigui sugrįžus iš Juodšilio, paaiškėja, kad butas šv. Onos g. 12 yra užimtas. Tad kun. Mykolui tenka glaustis viename šios bažnyčios klebonijos kambaryje.

Čia jis kelis mėnesius ir kunigauja.

 

Paplaujos 31

1944 metų lapkričio 16 dieną 5 valandą ryto  seserų karmeličių koplyčioje kun. Mykolas priima šešerių naujosios Dievo Gailestingumo kongregacijos seserų įžadus.

Tai istorinė šios kongregacijos radimosi vieta ir laikas.

1984 metais koplytėlė sudegė, tačiau didžioji namelio dalis išliko, tebėra apgyvendinta ir šaukte šaukiasi renovacijos.

 

Šv. Trejybės bažnyčia – Dievo Gailestingumo šventovė Dominikonų g. 12

1946 metų kovo mėnesį, leidus arkivyskupui Mečislovui Reiniui, kun. Mykolas pradeda kunigauti Šv. Trejybės bažnyčioje. Pamaldos vyksta rusų kalba. Mesijinė kun. Mykolo veikla susilaukia nepalankių lenkiškos visuomenės vertinimų. Tuo pat metu kun. Mykolas vykdo jaunimo katechizaciją šv. Jurgio ir Visų Šventųjų bažnyčiose.

 

Bernardinų bažnyčia

Ši bažnyčia esanti prieš kun. Mykolo langus (šv. Onos g. 12) įspausta į šio kunigo biografija vieno paliudyto fakto: 1942 metų kovo 3 dienos rytą, kun. Mykolui besimeldžiant prie šv. Antano paveikslo, moteris nepastebimai įspėja apie gestapininkų pasalą bute ir apie tai, kad jo dairomasi ir šioje bažnyčioje. Tai paskatina kunigą pasitraukti iš Vilniaus. Minimas paveikslas po 1948 metų atsidūrė šv. Dvasios bažnyčioje, ten tebėra ir dabar.

 

Bokšto g. 4

1908 metų rugsėjo mėnesį, tik ką baigęs šešiametę Ašmenos mokyklą, Mykolas Sopočka atvyksta į Vilnių kad pratęstų mokslus. Pradžioje nesisekė. Pastogę ir šiokį tokį išlaikymą jaunuolis rado tik ponios Jadvygos Valtc internate Bokšto g. 4. už tai jis privalėjo mokyti rusų kalbos kitus internato auklėtinius. Čia jis pradeda mokytis lotynų ir vokiečių kalbų, būtinų stojančiam į kunigų seminariją.

 

VILNIAUS APYLINKĖS

 

Tabariškės

1914 metais pirmoji jaunojo kunigo parapija. Kai po ketverių metų kun. Mykolas palieka Tabariškes, kad vyktų į Varšuvoje besikuriantį universitetą su teologijos fakultetu, Turgeliuose parapijiečiai surengia jaudinančiai iškilmingas palydas.

 

Medininkai

1916 metais, išsirūpinęs okupacinės vokiečių administracijos leidimą, kun. Mykolas įrengia laikiną koplyčią.

 

Juodšiliai

Maždaug 1,5 km nuo miestelio, pamiškės lūšnoje kun. Mykolas praleidžia 30 mėnesių. Jis slepiasi nuo gestapo persekiojimų, gyvena su padirbtais dokumentais Vaclovo Rodzievičiaus pavarde. Dirba staliumi. Išlikusios nuotraukos rodo jį užsiželdinusį barzdą, visiškai nepanašų į dvasininką. Ryšį su išoriniu pasauliu palaiko per seseris uršulietes, kurios jam ir parūpino šią priebėgą.

Porą sykių į pamiškę užklysta vokiečių patrulis, tačiau barzdotasis stalius niekam nesukelia įtarimų.

Frontui toje vietoje persiritus ir kunigui besiruošiant grįžti į Vilnių, iki šiol nenustatyti asmenys apšaudo vienišą lūšnelę, laimei – kunigo nesužeidžia.

 

Kitos Lietuvos vietos

Alytus, Žiežmariai, Merkinė

1940 metų vasarą, šalindamasis Vilnių šluojančių NKVD reidų, kun. Mykolas Sopočka išvyksta.