Mons. L. Giussani: Gailestingumas yra didžiausias žodis
Pastaraisiais mėnesiais, gana nelengvais, supratau, kad Jėzus iš tiesų yra Jį sekančio žmogaus Viešpats, mano Viešpats.
Šventasis Petras, Šventasis Jonas ir Šventasis Andriejus, prieš du tūkstančius metų, sugrįžę namo aplankyti žmonų ir šeimynykščių pasakydavo: “Štai tas vyras, tas žmogus, paskui kurį seku, yra mano Viešpats”. Vadinasi, visus šiuos mėnesius Tu leidai man kentėti, kad žodžiai “Mano Jėzus”, “Mano Viešpats” man taptų dar tikresni. Nes jeigu Viešpats nebūtų mano, nebebūtų jau niekieno.
Šios mintys privertė mane prisiminti, pakartoti ir giliau apmąstyti maldą, kurią Fatimos vaikai paprašė pridėti prie mūsų rožinio maldų. “Mano Jėzau, - tokia jų malda – mano Jėzau, atleisk mums mūsų kaltes”. Išeitų, kad šie vaikai – Dievo apšviesti – suvokė žmonijos aklavietę. Visi mūsų troškimai neišsipildę, visi mūsų lūkesčiai, teisingi ir teisėti, sudužę, žodžiai, žmonių žemė – žemė asmenų, kurie peržvelgę savo gyvenimus turėtų pasijustų prislėgti kalčių ir niūrių vaizdų. Mano kaltės, mano kaltė yra nepasinaudoti tuo, kas vyksta, nepasinaudoti iš tikrųjų, iš esmės. Iš mirties Kristus prisikelia kiekvieną mūsų gyvenimo akimirką. Jokios tuštumos nejaus tas, kas iš tiesų paisys to, ko Dievas iš jo nori.
“Atleisk mums mūsų kaltes, apsaugok nuo pragaro ugnies”. Mūsų gyvenimo problema ta, kad šitos kaltės blogis, šitos saviapgaulės, tikrosios dalykų prigimties nepaisymo klasta vis labiau įsigali. Teisingi De Profundis žodžiai: kas galės prieš Tave atsilaikyti, o Viešpatie, kas galės atsilaikyti ir dar slegiamas nedorybių, silpnybių, žmogaus bejėgystės būti vertam stovėti Tavo akivaizdoje. Pasak kitos psalmės, kas galės išsigelbėti, kai tu žvelgi į žmogų, nė vienas nėra ramus, negali būti ramus.
“Apsaugok mus nuo pragaro ugnies” reiškia, kad turime gyventi atsitolinę nuo to niūrumo, kurį gimdo nuodėmė. Juk iš nuodėmės ir kyla paikumas ar nesugebėjimas būti vis tikresniems, vis labiau priklausomiems Dievo mums skiriamai užduočiai. Kadangi užduotį skiria Dievas, jeigu mums suteikia Dvasią. O nekviečiama ir nepriimama Dvasia tų jėgų suteikti negali.
“Apsaugok mus nuo pragaro ugnies, nuvesk į dangų mūsų sielas, o ypač tas, kurioms labiausiai reikia Tavo gailestingumo”. Kas gi tos sielos, kurioms labiausiai reikia tavojo gailestingumo? Tos, kurios yra toli nuo Kristaus, kurios nuolat susiduria su blogiu, ir pačiu slogiausiu būdu. Eilutės iš Psalmių, išreiškiančios nerimą ir globos poreikį, byloja lūpomis suklydusio, nemylinčio ir nebijančio Dievo, nutolusio nuo Dievo, nemylėjusio ir nebijojusio Dievo.
Gailestingumas yra didingiausias žodis, kokį tik galima ištarti ir kada tik kalbu rožinį, šis žodis – gailestingumas – visada mano galvoje, visada man nušviečia viską, kas vyksta.
Neketinau kalbėti apie šiuos dalykus, norėjau tik pasakyti: “Sveiki gyvi, sveikinu, iki pasimatymo!”. Įvyko kitaip. Kristus vos tik galėdamas įsiskverbia į mūsų protą, sąmonę, o kada taip atsitinka, visada atsiranda ką pakartoti, visada atsiranda ką atrasti iš naujo. Norėjau tiesiog paprašyti jūsų nepamiršti vienos maldelės, kuri šiais mėnesiais mane paguodė.
“Veni Sancte Spiritus, veni per Mariam”. Ateik, Šventoji Dvasia: nes tai Dvasia, kuri palaiko gyvenimą, duoda visa kam gyvybės. Visa, kas mintyse ir darbuose yra sutelkta ir apibendrinta žodžio Marija. Žodis Marija visa tai atspindi. Linkiu jums nuolat nuoširdžiai kartoti: “Ateik, Šventoji Dvasia”, nes pasaulio dvasia negali tikėtis kad jos bus prašoma to paties. “Veni Sancte Spiritus, veni per Mariam”.
Mons. L. Giussani Rimini susitikime, 2001 rugpjūčio 26
gailestingumas.lt
