Luigi Giussani: GYVENIMAS YRA ĖJIMAS Į LIKIMĄ, Į TEN, KUR IŠVYSIME DIEVĄ
Tai, kad Dievas tapo žmogumi, yra tiesa, kurią Dievas panoro paskelbti pasauliui, jo pasirinktas būdas įrodyti savo meilę žmogui. Kaip mes tai sužinojome? Kaip mes tai sužinome dabar? Kaip žmogus dabar tai gali suprasti? Per vieną reiškinį, vieną įvykį, kuris atsitiko Marijai tą kovo 25 vakarą, ir ji, būdama protinga bei visiškai paprasta, pajuto didžios tikrovės esatį.
«Teesie man pagal tavo žodį». Ji iš karto sutiko.
Jeigu ir mes galėtume ištarti tai, ką ištarė Dievo Motina: Dievo Motinos taip – ištartas su tuo visaapimančiu, totaliu, giliu įsitikinimu; jeigu mes iš tiesų galėtume išgyventi tai, kaip viskas prasidėjo, tą pradžios akimirką, kaip viskas prasidėjo Dievo Motinai: Angelo apreiškimą - būtų tiesiog nuostabu!
Bet juk mums tas angelas buvo atsiųstas! Kaip tik tas angelas į mūsų gyvenimą atnešė ir didžią žinią, kad Dievas tapo žmogumi.
Jums angelas yra ši jūsų draugystė. Angelo vardas - Bažnyčia.
Jeigu mums šiurpu galvoti apie Dievo Motiną, pabandykite galvoti apie mus! Man, tau, tokiems, kokie esame, menki, nusidėjėliai, vargetos, nedėkingi, yra skirtas tas pats apreiškimas.
Ir kiekvienam iš mūsų kartu su tikėjimo perdavimu buvo pasakyta, kad gyvenimas turi likimą. Mūsų širdies paprastume tikrai gali atsispindėti Magnificat. Kad ir kokios bebūtų dabartinės mūsų gyvenimo sąlygos, yra dėkingumas, nes gyvenimas yra ėjimas į likimą, į ten, kur išvysime Dievą. Kitą dieną po apreiškimo, naujoje ryto šviesoje Marija nusprendė tuoj pat eiti ir padėti pusseserei Elžbietai, kuri, kaip Marija sužinojo iš Angelo, buvo nėščia šeštą mėnesį; ir nuėjo pėstute tuos šimtą dvidešimt kilometrų kalnų keliais, greitai, kaip tai pasakyta Evangelijoje. Tai, kas gimsta iš šios ryto šviesos, yra artimo meilė. Lydimi šios šviesos ir mes keliamės kiekvieną rytą, lydimi jos, pasitinkame kiekvienos dienos vienuoliktą, ketvirtą ar dvidešimt antrą valandą; ši rytinė šviesa mums suteikia švelnumo nepažįstamiems, priešiškiems ir svetimiems žmonėms. Daugiau nebe svetimiems, o esantiems mūsų pačių dalimi.
Ką daro piemenėliai, kuriems spindi šviesa?
Prabunda, juos prabudina šviesa ir jie juda kryptimi, kurią nurodo kažkas, kuo jie seka. Jie seka nauju žodžiu, nes jis visiškai atitinka, atsako į jų nežinomą laukimą.
Kokia nauja įtampa, kokia pagaliau ryžtinga pozicija, nulemianti ir jų kūno padėtį pasaulyje: štai jie, einantys į tą trobelę; ką jie daro? Žiūri. Lengva juos įsivaizduoti, vieną iš jų, pasistiebiantį ant pirštų galų, kad geriau matytų. Ši įtampa trunka trumpai, po to liaujasi, bet vėliau vėl atsiranda, nes jie yra įsitempę.
Ką jie mums po savęs palieka kaip gyvenimo būdą?
Kad žiūrėtume į šį faktą, kuris pasauliui perduoda Dievo, kuris yra vienintelis galimas tikro džiaugsmo šaltinis, šypseną. Žiūrėti į šį faktą įsitempus, stovint ant pirštų galų, žiūrėti kiekvieną dieną.
Ir tauta, kuri keliavo tamsoje, pamatė didelę šviesą: kažkas pašaukė žmones, kurie gyveno išsibarstę, kažkas kviečia mus šiandien. O kas mes būtume, jeigu šis nenusakomas grožis nesileistų sutinkamas kiekvienam iš mūsų šiandien?
Luigi Giussani
gailestingumas.lt
