Luigi Giussani: ADVENTAS - Akimirkos talpumas
Pirmiau negu sėkloje pradžia atsiranda žemėje, kai viską lemia laukimas ir žmogus nieko neturi rankoje, netgi sėklos, kurią galėtų pasėti darže, ir dėl to jis priklauso nuo visa kuriančios Paslapties visagalybės. Laukimas yra vieta to, kuris yra alkanas bei ištroškęs ir tiesia ranką: laukia, siekia to, kas jį verčia gyventi, to, dėl ko galės gyventi.
Nėra nieko labiau atgaivinančio žmogaus sąmoningumą ir atstatančio jo pusiausvyrą, kaip savo menkumo, nieko neturėjimo suvokimas. Tai atgaivina ir atstato pusiausvyrą, nes tai yra tiesa, paprasčiausiai tai - tiesa. Žmogus yra pusiausvyroje ir patiria net ir nusidėdamas gyvenimo gaivumą tik tuomet, jeigu jis gyvena tiesa arba, jei vartosime neįprastą šiais laikais terminą, jei gyvena nusižeminęs.
Naujų liturginių metų pradžią visiškai užvaldo mintis apie pabaigą. Galbūt ambrozietiško Advento malda labiausiai apibendrintai išreiškia tai, ką norėčiau pasakyti: Mūsų metai prabėga, eina link pabaigos. Kol dar turime laiko, corrigamus nos - sunku verčiant pažodžiui perduoti šio žodžio lotynišką stiprybę: pasitaisykime. Pasitaisykime Kristaus meilės vardan, laikykimės kartu, padėkime vieni kitiems: Kristaus meilės vardan padėkime vienas kitam, kad mūsų gyvenimas būtų Kristaus pašlovinimas. Tebūnie uždegti mūsų žibintai: budėkime, neturime miegoti, nebūkime išsiblaškę ar užsimiršę, nes didysis Teisėjas, Aukščiausiasis Teisėjas - excelsus ludex - ateis teisti žmonių, teisti visuomenės.
Dantė sako, kad žmogus privalo vadovautis savo esybe, o žmogaus esybė yra protas: tai - sąmonė to, į ką einame, tai yra veiksmo tikslas. Liturgijos priminimas Advento pradžioje yra paprasčiausias kvietimas būti protingais, tai yra įsisąmoninti, kad visada ką nors pradedant, reikia suvokti pabaigą; taip, kad ir sąmonė visiškai suvoktų atliekamus veiksmus.
Štai svarbus dalykas: pradžia turi apimti pabaigą, nes tik taip iš tikrųjų pradedamas kelias, kitaip nėra net pradžios, nėra nieko. Taigi ši pradžia vadinasi “akimirka”. Būtent šis žodis žymi švytinčią laiko, gyvenimo laiko dalelę: akimirką. Už šio termino neegzistuoja niekas, niekas, tai yra, egzistuoja tik, kaip pasakytų Pascoli viename savo eilėraštyje “Aklasis”, mūsų apmaudo, mūsų menkų skurdžių prisiminimų ar mūsų nepagrįstų planų, mūsų svajonių dideli paviljonai, nes tu egzistuoji būtent akimirką, tu gyveni akimirką ir būtent akimirką tau visa egzistuoja. Gyvenimo sunkumai, jo kuriamoji jėga, jo žavumas ir patrauklumas - visa tai yra sutelkta akimirkoje.
Akimirka yra kaip Adventas, nes akimirka dar nėra kažko įvykimas. O jeigu jau kažkas yra įvykę, nes Kristus atėjo, jei akimirka talpina savyje “jau”, tuomet ir šia prasme tai dar yra įvykimo laukimas, arba, geriau pasakius, tai - laukimas, kad atsiskleistų tai, kas jau įvyko, ir tai, ką tas įvykis talpina savyje.
Todėl pats artimiausias akimirkai žodis yra “Adventas”. Būsena, kuri užvaldo akimirką ir pripildo ją ramybės, budrumo ir kūrybingumo yra būtent laukimas.
Age quod agis - daryk tai, ką darai, daryk tai, ką darai dabar - yra aukščiausia veikimo norma, nėra kitos, kuri būtų labiau neišvengiama. Bet tai yra taip pat ir akimirkos išraiška. Krikščioniškai suvokiamas žmogaus gyvenimas, pagrįstas tikėjimu gyvenimas yra akimirkos dovanojimas, meilė akimirkai, akimirkos vertės pripažinimas.
Kalbu ne apie tuščią ir chronologinę akimirką, bet apie žmogišką akimirką: kalbu apie tave, plaunantį indus, ar apie tave, besistengiantį užvesti mašiną, kuri nejuda iš vietos dėl šalčio, ar apie tave, kai įeini į namus ir pamatai, kad tavo žmona ar tavo vyras kažko nepadarė.
Pirmoji šio rezultato, kuris yra akimirka, koordinatė yra pabaigos įsisąmoninimas, t.y., tikslo įsisąmoninimas, nes pabaiga ir yra tikslas. Iš tikrųjų, ką duoda laikas? Kas yra savęs realizavimas? Gyvenimo teikiama nauda yra Kristus, nes viskas, ką darai, turi tik vieną tikslą: realizuoti Kristų. Tai reiškia, kad Dievas yra realybėje, Dievas veikia per realybę: Dievas yra tai, iš ko susideda visa realybė ir kurioje jis atsiskleidžia. “Viskas yra jūsų, bet jūs esate Kristaus”- sako Šv. Paulius: visa tai, kas tu esi ir ką darai, priklauso Kristui. Suvokus šį dalyką, o tai ir yra Kristaus prisiminimas, gimsta akimirka.
Antroji akimirkos koordinatė yra aplinkybės, kurios visiškai apibrėžia akimirką, ir tokiu būdu ji jau nebepriklauso tau, kadangi viskas yra nulemta, taip pat ir labai svarbi aplinkybė: tavo laisvė. Tam, kad išgyventum akimirką, turi ją priimti ir apglėbti. Apglėbti tai, kas tau nepriklauso, tam, kad tai taptų tavo gyvenimu, yra paklusnumas. Akimirkoje žmogus paklūsta Dievui, todėl apglėbia tai, ko laukia kaip savo laimės. Žmogus privalo paklusti būtent tam pačiam dalykui, ko akimirka laukia, trokšta, myli: akimirkoje žmogus prisideda prie to, kas įvyks.
Nėra išmintingesnio, žavesnio, didingesnio dalyko už šią aukščiausią askezės ar žmogaus ėjimo į savo Likimą normą: gyventi akimirką, įsisąmoninant tikslą, kuris yra Kristus. Tam, kad žmogus būtų savimi, tai yra, kad būtų vertas savo Likimo, vertas Dievo, amžinybės, reikėtų tik akimirkos. Akimirka sužadina, nusipelno, kuria amžinumą, nes tai yra ta vieta, kurioje baigsis visa istorija.
Per pratybas išmokime įvertinti akimirką, išnaudodami šias savaites, kurios mus skiria nuo Kalėdų! Bet mokykimės to ir ateinančiomis savaitėmis, nes Kalėdos geriausiai atskleidžia absoliučią akimirkos vertę.
Comunione ir Liberazione
