Kun. Julius Sasnauskas OFM: Pasmerkti gailestingumui
„Krūtinėje jai virė lyg bulbių katilėlis". Tai - eilutė iš Vaižganto, iš Dėdžių ir dėdienių, visiems nuo mokyklos suolo žinomos Mykoliuko ir Severiutės istorijos. Kunigas Česlovas Kavaliauskas vis pasigaudavo tą palyginimą, kai tik užeidavo kalba apie sūnaus palaidūno dramą iš Evangelijos pagal Luką. Sakė, kad Tėvo susigraudinimas, pamačius grįžtantį vaiką, yra tas pats kunkuliuojantis vaižgantiškas katilėlis, širdies užvirimas, kuris tave valdo, tau vadovauja, kurio niekaip negali pakeisti ar atsisakyti. Kuris paskui viską padaro kitaip, negu reikalautų sveikas protas, teisingumas, religinė „buhalterija". Pabučiavimas, naujas apavas ir drabužis, puota ir šokiai vietoj pataisos darbų ar karcerio. Kunigas Kavaliauskas jautė, kad čia -pati gelmė, visa ko mūsų tikėjime pagrindimas ir paaiškinimas.
Lemtingasis išganymo istorijos posūkis, Dievo ir žmogaus santykių lūžis irgi prasideda kaip sykis nuo to, nuo stulbinančio atsivėrimo, kurį Mozė išgirsta stovėdamas basas prieš degantį ir nesudegantį krūmą: „Aš mačiau savo tautos kančią Egipte, girdėjau jų skundo prieš savo engėjus šauksmus. Iš tikrųjų aš gerai žinau, ką jie kenčia". Pagrindinis Senosios Sandoros tikėjimo įvykis - dėl širdies jautrumo, dėl „mačiau" ir „girdėjau". Dėl to paties bulbių katilėlio. Tik jis leis Dievui susimaišyti su buvusių vergų minia, trenktis kartu per dykumas, pakęsti jų klaidžiojimus, aklumą ir kvailybę. Beprotiškas prieraišumas, nesutraukomi gailestingumo saitai. Nuolatinis, neatšaukiamas „esu su jumis ir dėl jūsų". Dievas, veikiantis pagal kitokį įstatymą, neištvertų nė dienos to, kas rasdavosi žmonių stovykloje. Tiesa, jis iš drovumo dangstysis debesimis ir žaibais, vaidins šaunų karo vadą, leisis mūsų vadinamas rūsčiu moralistu ir teisėju. Tačiau Dvasia jį išduos, Dvasia vis kilstels uždangą nuo jo beviltiškai įsimylėjusio veido, kuždės jo tikrąjį vardą. „Kuris gyvena su nužeminta ir sugraudinta širdimi", - sudrebės pranašas, staiga perpratęs Aukščiausiojo prigimties paslaptį.
Iš ten pat ateina Jėzus, mylimasis Sūnus, Tėvo gailestingumo įsčių vaisius. Atlydimas senojo pažado: „Aš girdėjau tavo maldą, mačiau tavo ašaras. Tikėk manimi, aš pagydysiu tave". Laiko pilnatvė, didžiausios meilės valanda, kai jau nebeužtenka būti šalia, kai vardan kitų gyvenimo save pakiši po ratais ar nuvedi ant kryžiaus. Nesuprantu, kodėl viduramžių teologams dar reikėjo sukti galvas dėl įsikūnijimo ir išganymo motyvų, jeigu viskas jau buvo daugsyk atpažinta ir pasakyta. Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų. Svarstydamas ir pasiskaičiuodamas nieko niekada nebūtų atidavęs. Kam? Už ką? Tautai, kurios ištikimybė dingsta kaip ryto rasa? Simonas Petras prašys, kad Viešpats pasitrauktų nuo jo, nusidėjėlio, ir tai yra šventa visų religijų logika. Bet Viešpats bus atėjęs iš kitur, iš ano užvirusio katilėlio, todėl nesitrauks. Todėl prie jo stalo sėdės muitininkai ir ištvirkėlės. Todėl bus dauginama duona, atleidžiamos nuodėmės, gydomi ligoniai, plaunamos mokinių kojos. Todėl kiekvieną nevilties šauksmą, kiekvieną skausmo ir kančios situaciją jis tituluos tikėjimu, kuris išprovokuoja stebuklingą dangaus įsikišimą. Jis ir pats, pasivadinęs Žmogaus Sūnumi, sušmėžavus kryžiaus medžiui atsiduos ne dieviškosios kilmės privilegijoms, bet tam, kas jį pagimdė ir siuntė pasaulin - meilingam Tėvo žvilgsniui. Katilėlio virimui aukštybėse. Ir tai, kas, rodos, taip trapu ir silpna, trečiąją dieną išplėš iš tamsos Prisikėlimo žinią, surinks Bažnyčią, užantspauduos mokiniams jo palikimą: kelias, tiesa ir gyvenimas.
Iš tikrųjų ir mes, Jėzaus Kristaus Bažnyčia, tik per tai ir tik dėl to esame. Juk per Mišias išpažįstama: „Savo Sūnaus mirtimi susigrąžinai mus, kad būtume vėl prie tavęs ir mylėtume vienas kitą". Ak, kokia didelė mūsų paklydimų, mūsų nutolimų galia, užkurianti Dievo Širdį, neleidžianti jam tapti atstumiančiuoju ir atsižadančiuoju! Esame ir būsime nuodėmės tirštume skandalingai pasirodžiusio malonės apstumo vaikai. Neištvėrę ir toliau neištveriantys kryžiaus papiktinimo ir kvailybės. Dievo meilės nuogumo. Bet iš ten mums nuolat atsiris tas pats Viešpaties atsakymas: „Eikite šen pusryčių". Duona ir žuvis, jo sukurtas laužas, neklystanti nuojauta, kur ir kam būsime pašaukti ir išsiųsti, kas iki jo sugrįžimo laikų pabaigoje laiduos Bažnyčios gyvybę ir šventumą. Viskas nulemta amžiams. Jeigu jau Paulius, didysis jo mokinys, dejavęs dėl savo silpnumo, vis dėlto išdrįso teigti, kad nebe jis gyvenąs, o Kristus jame, tai tėra viena galimybė, kurią anuomet atspėjo ir aistringai skelbė kunigas Kavaliauskas: pasiduoti dieviškajai gailestingumo ir meilės avantiūrai. Nenukelti nuo ugnies bulbių katilėlio.
Dar kažkaip peršasi mintis, kad ir mano miestui nėra nuo ko kito pradėti, nėra kuo kitu laikytis. Vieninteliai išlikę Vilniaus vartai laiminami Gailestingumo Motinos. Per gailestingumą išeiname ir sugrįžtame. Tegul ir keistasis Jėzaus paveikslas, apreikštas šiame mieste, būna dar viena užuomina, jog iš anapus esame pasmerkti mielaširdystei.
