Jonas Paulius II: Apstus gailestingumo
1980 m. lapkritį, dar pačioje savo pontifikato pradžioje, gerai pažindamas jam patikėtos kaimenės godas, popiežius Jonas Paulius II parašė encikliką Dives in misericordia (Apstus gailestingumo). Keletas jos fragmentų tepadeda mums geriau suvokti ir priimti tai, dėl ko Viešpats tapo vienu iš mūsų -Jo gailestingąją Meilę.
...Trokštu, kad [...] šios enciklikos mintys apie tėviškai gailestingos Dievo meilės slėpinį visiems būtų savos ir drauge taptų karštu Bažnyčios maldavimu gailestingumo, kurio taip reikia žmogui ir šių laikų pasauliui. Labai reikia, nors dažnai jis to ir nežino, - pradeda encikliką Jonas Paulius II.
...Apreiškimas ir tikėjimas moko mus Dievo, „gailestingumo Tėvo", slėpinį ne tiek atitrauktai svarstyti, kiek kreiptis į tą gailestingumą Kristaus vardu bei vienybėje su juo. Argi Kristus nesakė, kad mūsų Tėvas, „regintis slaptoje" (Mt 6, 4; 6,18), be paliovos tarsi laukia, kad, kiekvienu atveju į jį kreipdamiesi, vis giliau pažintume jo slėpinį: Tėvo ir jo meilės slėpinį (Ef 3, 18; Lk 11, 5-13).
...Savo gyvenimo būdu ir darbais Jėzus apreiškė, kaip pasaulyje, kuriame gyvename, reiškiasi Dievo meilė. Veikli meilė, kuri ieško žmogaus ir aprėpia visą jo žmogiškumą. Toji meilė labiausiai pasireiškia ten, kur susiduria su kančia, skriauda, vargu - su visa istorine žmogaus būsena, kuriai būdingas žmogaus ribotumas bei tiek fizinis, tiek moralinis trapumas. Taigi Dievo meilės reiškimosi būdas Biblijos kalba ir vadinasi „gailestingumas".
...Reikia priminti, kad Kristus, apreikšdamas Dievo meilę bei gailestingumą, to paties reikalavo iš žmonių: kad ir jie savo gyvenime vadovautųsi meile bei gailestingumu. [...] Mokytojas tai išreiškia įsakymu, kurį nurodo kaip „didžiausią" (Mt 22, 38), ir palaiminimu, Kalno pamoksle skelbdamas: „Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo" (Mt 5, 7). [...] Čia kalbama ne vien apie įsakymą ar etinį reikalavimą, bet apie svarbiausiąją sąlygą, kad Dievas galėtų savu gailestingumu apsireikšti žmogui: „Gailestingieji... susilauks gailestingumo“.
...Bažnyčia gyvena autentišką gyvenimą, išpažindama bei skelbdama gailestingumą - nuostabiausią Kūrėjo bei Atpirkėjo savumą - ir vesdama žmones prie Išganytojo gailestingumo versmių, kurias ji saugo ir dalija. Tam daug padeda Dievo žodžių apmąstymas, o dar labiau sąmoningas ir brandus dalyvavimas Eucharistijoje bei naudojimasis Atgailos ir Sutaikinimo sakramentu.
Eucharistija mus visada priartina prie tos meilės, kuri galingesnė už mirtį: kiek kartų valgome tą duoną arba geriame taurę, ne tik skelbiame Atpirkėjo mirtį, bet taip pat prisimename jo prisikėlimą ir laukiame jo šlovingojo atėjimo (2 Kor 11, 26). Pačios eucharistinės apeigos, atliekamos atminimui to, kuris [...] apreiškė mums Tėvą, liudija apie tą neišsemiamą meilę, dėl kurios jis trokšta nuolat vienytis su mumis ir įeiti į mus, kviesdamas prie savęs visų žmonių širdis.
Kelią į tą susitikimą ir susivienijimą netgi tuomet, kai slegia didelės kaltės, kiekvienam tiesia Atgailos ir Sutaikinimo sakramentas. Tame sakramente kiekvienas žmogus ypatingu būdu gali pajusti gailestingumą ir meilę, stipresnę už nuodėmę. [...] Gailestingumas, kaip begalinio Dievo tobulumas, pats yra begalinis. Taip pat begalinis ir neišsemiamas yra Tėvo pasirengimas priimti sūnus palaidūnus, grįžtančius į Tėvo namus.
...Todėl Bažnyčia išpažįsta ir skelbia atsivertimą. Atsivertimas į Dievą visada remiasi tuo, kad žmogus įsitikina Dievo gailestingumu ir meile, kuri kantri ir maloninga (2 Kor 13, 4) pagal Kūrėjo bei Tėvo mastą, meile, kuriai „Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas" (2 Kor 1, 3), yra ištikimas iki galo sandoros su žmogumi istorijoje: iki kryžiaus iki savo Sūnaus mirties ir prisikėlimo. Atsiverčiama į Dievą, kai „atrandamas" Tėvas, kuris yra apstus gailestingumo.
Gyventi nuolat atsiverčiant - tai tikroji kiekvieno žmogaus, šios žemės keleivio [...], būklė.
...Santykiuose tarp žmonių gailestingoji meilė niekada nelieka vienapusiškas aktas ar procesas. Net ir tada, kai atrodytų, jog tik viena pusė dovanoja, duoda, o kita tik gauna, ima (pvz., kai gydytojas gydo, mokytojas moko, tėvai augina ir auklėja savo vaikus, geradariai šelpia stokojančius), iš tikro drauge ir ta pirmoji pusė yra apdovanojama. Kiekvienu atveju ir duodantysis gali atsidurti vietoje to, kuris gauna, kuris apdovanojamas, kuris patiria gailestingąją meilę, patiria gailestingumą.
...Taigi kelias, kurį mums nurodė Kristus Kalno pamoksle gailestingųjų palaiminimu, yra kur kas turtingesnis už tai, ką paprastai žmonės mano apie gailestingumą. [...] Norima reikalauti, kad ryšiai tarp žmonių ir visuomeniniai santykiai neturėtų nieko bendra su gailestingumu, o remtųsi vien teisingumu. [...] Tikras gailestingumas, galima sakyti, yra giliausias teisingumo šaltinis.
...Kiekvienoje žmonių santykių srityje teisingumą turi smarkiai koreguoti toji meilė, kuri, kaip skelbia šv. Paulius, yra „maloni ir kantri" ar, kitaip tariant, kuri pasižymi Evangelijai ir krikščionybei būdingais gailestingosios meilės savumais. Dar prisiminkime, kad toji gailestinga meilė taip pat reiškia širdingą jautrumą bei švelnumą [...]. Todėl gailestinga meilė ypač palaikytina tarp artimų žmonių: tarp sutuoktinių, tarp tėvų ir vaikų, tarp draugų. Jos neturi pristigti auklėjimo ir sielovados veikloje.
...Žmonių pasaulis tik tuomet galės tapti „žmoniškesnis", kai į visus tarpusavio santykius įtrauksime taip būdingą Evangelijai atleidimo momentą. Atleidimas byloja, jog esama pasaulyje meilės, stipresnės už nuodėmę. Atleidimas taip pat yra pagrindinė susitaikinimo sąlyga ne tik Dievo su žmogumi, bet ir žmonių tarpusavio santykių atžvilgiu.
...Todėl Bažnyčia kiekvienu istorijos tarpsniu, ir ypač šiuo, viena iš pagrindinių savo pareigų laiko skelbti ir įgyvendinti gailestingumo slėpinį, aukščiausiu laipsniu apreikštą Jėzuje Kristuje.
...Tačiau niekur Evangelijoje nei atleidimas, nei jo šaltinis gailestingumas nereiškia pakantumo blogiui, papiktinimui, skriaudai ar įžeidinėjimui. Visuomet blogio bei papiktinimo atitaisymas, skriaudos atlyginimas, įžeidimo atšaukimas yra atleidimo sąlyga.
...Todėl būtina, kad visa, kas šiame dokumente gailestingumo tema pasakyta, pavirstų uolia malda: taptų gailestingumo šaukimusi, atsižvelgiant į žmogaus poreikius ir jam iškylančius pavojus šiuolaikiniame pasaulyje. [...] Kaip pranašai atsiliepkime gyvajam Dievui, kuris negali bjaurėtis tuo, ką sukūrė, Dievui, kuris ištikimas pats sau, savo tėvystei ir savo meilei. Taigi kaip pranašai atsiliepkite tai meilei, turinčiai ir motiniškų bruožų: kaip motina ji lydi kiekvieną vaiką, kiekvieną pasiklydusią avį, nors tų paklydėlių būtų milijonai, nors neteisybė pasaulyje viršytų gerumą, nors žmonija dėl savo nuodėmių būtų verta visuotinio „tvano", kaip anuomet Nojaus karta.
Kreipkimės į tą tėviškąją meilę, kurią mums paskelbė Kristus savo mesijine veikla ir kurios aukščiausia išraiška yra jo kryžius, kančia ir prisikėlimas. Šaukimės Dievo per Kristų, prisimindami Marijos Magnificat žodžius: „Maloningas iš kartos į kartą!" Maldaukime Dievo gailestingumo šių laikų žmonijai! Tegul Bažnyčia, trokštanti būti žmonių motina Dieve, kaip Marija, išsako ta malda visą motinišką susirūpinimą ir tą ugningą meilę, iš kurios kyla karščiausios maldos poreikis.
Jūratė GRABYTĖ
Parengta pagal Katalikų interneto tarnybos vertimą
