Ar sugeba mažametis atskirti Dievą nuo Kalėdų Senelio?
Artėjant Kalėdų šventėms vaikai ir vaikaičiai klaus suaugusius ne tik apie Kalėdų Senį ar stebuklingai atsiradusias dovanas po eglute, bet ir apie vaikelį paguldytą ėdžiose. Kaip ir kada vaikams kalbėti apie Dievą? Dar iš sovietmečio mūsų šeimose yra išlikusios dvi temos tabu: seksas ir tikėjimas. Visi tuo gyvena kaip kas išmano, bet pasiklabėti nemoka, nedrįsta, nežino nuo ko pradėti. O į vaikų klausimus apie tikėjimą dažniausiai tėvai atsako trumpai: „kai užaugsi, suprasi“ arba „neuždavinėk kvailų klausimų“. Apie tai, kaip ir kada galime perduoti tikėjimo patirtį ikimokyklinio amžiaus vaikams kalbamės su VPU Tikybos katedros dėstytoja Giedre Rugevičiūte.
Kokio amžiaus vaikai pajėgūs suprasti apie Dievą?
Kalba apie Dievą tai pirmiausia kalba su tėvais, nes pirmasis sąlytis su Dievu ateina per šeimą. Kai vaikai mato, kad tėvai meldžiasi, kad tėvai eina į Bažnyčią, kad jie skaito Šv. Raštą, į jų atmintį įsispaudžia, kad yra kažkas su kuo tėvai kalbasi, kad yra paslaptis su kuria jie susitinka. Klausimai kyla vėliau. Todėl pradžioje svarbiausia liudyti tikėjimą, juo gyventi nuo to prasideda religinis vaikų ugdymas.
Artėja Kalėdos, vaikams kils klausimų, kas yra tas kūdikėlis ant šieno? Kaip vaikams kalbėti apie Įsikūnijusį Dievą?
Vaikui iki trijų metų pakanka simbolių ir ženklų, nes per tai perduodamas ir visas tikėjimas. Jie mato žvakes, žvaigždę, papuoštą eglutę, dovanas, prakartėlę, mato kaip elgiamasi prie šitų ženklų. Pavyzdžiu perduodama tikėjimo laikysena.
Jei vaikai didesni, ketverių – penkerių metų, galima pasakoti Biblijos istoriją, o vyresniems - net nagrinėti Jėzaus gimimo pasakojimą ir net pereiti į mūsų istoriją.
Kaip ikimokyklinio amžiaus vaikai supranta kas ir koks yra Dievas?
Apie supratimą tokiame amžiuje sunku kalbėti. Pirmiausia yra tikėjimas, kuris įspaudžiamas į atmintį. Atsiminimai formuojasi jau nešiojant kūdikį. Besimeldžianti mama, tėvelis pasėja patirtį vaiko atmintyje. Dovanos, šypsena, gestai yra tikėjimo liudijimas ir perdavimas. Jei tėvai myli vaiką, tai vaikas suvokia, kad ir Dievas jį taip myli; jei globoja – tai ir Dievas globoja; jei sako tiesą – tai ir Dievas sako tiesa; jei atleidžia – tai ir Dievas atleidžia. Ikimokyklinukų patirtis ateina iš šeimos. Po to, kai atminties ir emocijų etapas pereitas, galima įžodinti patirtį, pasakoti istorijas apie tai kaip Dievas veikia, kas jis yra. Jau tada vaikai sugeba įžodinti, prakalbinti savo pačių tikėjimą, nes atsiveria protas ir jie pajėgūs suprasti. Dievo, kaip slėpinio, priėmimas įvyksta nuo šešerių metų amžiaus.
Maži vaikai tiki Kalėdų Seneliu, tiki ragana ir tiki Dievu? Kada atsiskiria to tikėjimo objektai?
Vėl labai priklauso nuo šeimos, nes į tuos „tikėjimus“ yra skirtinga suaugusiųjų reakcija. Vaikai mato, kaip tėvai tiki Dievu, kaip su juo bendrauja ir kokią vietą skirią. Jie fiksuoja, kokie tėvų judesiai, mimika, gestai išgirstant apie raganas ar kitus fantazmus. Vaikai greitai širdimi atskiria kas yra kas.
Kartais tėvai bijo atsakyti į vaikų tikėjimo klausimus, jie sako: „kai užaugsi – suprasi“ arba „paklausk močiutę“. Juos kausto savotiška gėda, baimė nežinoti kalbant apie tikėjimą. Kas padėtų tėvams prabilti savo vaikams apie tikėjimą?
Jei patys tėvai yra tikintys, jie turi kreiptis į Šventąją Dvasią. Šventoji Dvasia yra ta mokytoja, kuri įdeda į mūsų lūpas, ką pasakyti vaikams. Jeigu mes mylime vaikus ir mylime Dievą, tikrai surasime tuos žodžius, kurie bus atsakymas į mažųjų užduotus klausimus. Kitas dalykas – tėvai neturi bijot ateiti į parapiją. Ikimokyklinio amžiaus vaikai irgi kviečiami į maldos grupeles. Galima pasitarti su tais, kurie yra pasiruošę ir pedagogiškai ir psichologiškai vaikus palydėti šitame dvasiniame kelyje. Vaikai dažnai patys duoda atsakymus, todėl reikia nebijoti vaikų klausti „o kaip tu galvoji?“, nes žinome, kad vaiko dvasinis augimas priklauso ne tik nuo aplinkos, bet ir nuo krikšto. Krikštu mes gauname malonę, galias, todėl galime pažinti, mylėti ir liudyti. Gauname Dievo Dvasią. Tada, kai suaugę neranda žodžių, vaikai paaiškina, kas yra Dievas, nes jie yra atviri ir imlūs.
Krikšto sakramentas teikiamas kūdikiams arba vaikams ikimokyklinio amžiaus. Ar reikia krikštyti kol vaikas nesupranta nieko arba net nepajėgus prisiminti šventės?
Viskas priklauso nuo to kiek vaikas rūpi tėvams. Juk dvasinis pasaulis auga kartu su fiziniu. Jei man rūpi, kad vaikas stiprėtų ir dvasioje, tai aš jam suteikiu tą malonę, kurią jam dovanoja Dievas. Kaip auga mūsų psichinis, fizinis pasaulis, taip auginamas ir dvasinis pasaulis. Taip mes suteikiame Dievui galimybę auginti vaiką nuo pat kūdikystės, nes tai yra ir Dievo vaikas. Ne tik mūsų vaikas. Galima pradėt ir vėliau: tai priklauso nuo tėvų sąmoningumo, nuo tos dovanos suvokimo.
Iki XX a. vidurio vaikai šeimose išmokdavo maldas, vadinamus, poterius, anksčiau, nei skaityti ar net raides pažinti. Dabar sakoma, kad reikia maldai duoti daugiau spontaniškumo, neįsprausti į formules. Ar reikia ikimokyklinukus mokyti tradicinių maldų ar šiais laikais sukurtų maldelių mintinai?
Jau nuo kūdikystės, per motinos maldą, vaikas mokosi maldos. Kitas maldos mokymas yra žvilgsnis, tylus kalbinimas, kai mama, tėvelis žiūri į kūdikį. Žvilgsnio prisilietimas yra kaip Dievo prisilietimas prie kūdikio. Vaikai matydami tėvus besimeldžiančius ko gero girdės žodžius, kuriuos jie kartoja. Pradžioje svarbiausia išmokyti vaiką pabūti tyloje, klausytis. Po to tinka pamokyti įvardinti, kad žodis įprasmintų jau pažįstamą gestą. Kai tėvai kalbės tradicines maldas, išmoks ir vaikai. Vaikai nori „įžodinti“, todėl tegul formuluoja ir patys savo maldą, bet svarbiausia maldos laikysena. Kas yra malda? Tai atsisukimas į Tėvą ir pabuvimas su Juo. Kartais tai vyksta tyloje, kartais žodžiu, o kartais judesiu. Manau, kad reikalingos įvairios formos.
Iš vaikystės ne vienas prisimename dalyvavimą Mišiose, kaip ilgą sunkų dalyką, kuomet tampydavome už rankovės tėvus ar senelius ir nuolat klausinėdavome: ar greitai baigsis? Ne vienas tėvas pasakytų, kad ir dabar vaikai nenori eiti į Mišias....
Vienas iš sudedamųjų vaiko religinio ugdymo dalių tai sakralus sekmadienio laikas. Religinių švenčių, sakramentų šeimoje šventimas vaikams yra labai svarbus. Svarbu, kad parapija priimtų ir sudarytų sąlygas. Parapijos bendruomenė yra ir vaikai, o ne tik suaugę, seneliai ar jaunimas. Vaikams galima organizuoti Mišias, kurios gali būti trumpesnės, o kai kurios dalys papildomos gestais. Jei vaikai yra maži, per pamokslą ir Žodžio liturgiją jie gali būti kitur, kur viskas bus jiems paaiškinama jų lygmeniu. O aplinkos pakeitimas nukreipia dėmesį ir grįžę į bažnyčią, jie vėl galės įsilieti į visa, kas vyksta. Nereikia bijoti, kad vaikai juda, kad nerimsta. Mes neturime išmokyti tam tikros laikysenos šablonų, svarbiausia išmokyti vaiką pabūti Dievo akivaizdoje.
Suaugę žmonės dažnai liudija, kad tikėjimas jiems padeda pergyventi išbandymus, ligas, netektis. Ar mažas vaikas savo liūdesį skausmą sugeba susieti su tikėjimu ir kabintis už Dievo?
Reflektuoti vaikas nesugeba, bet jau minėjau, kad tikėjimas perduodamas per atmintį. Jis mato tėvų reakcijas, kai tėvams liūdna –jie meldžiasi. Tą laikyseną jie sutapatina ir patys imituoja. Jie nueina pas angeliuką ar prie Marijos, ar į kitą reikšmingą maldai vietą. Bet vaikai nėra pajėgūs ilgai išbūti skausme. Jiems reikalingi suaugę, kurie paliudytų ir padrąsintų. Negalima palikti vaiko skausme, turime parodyti išeities kelią.
Seniau pašaukimai ateidavo anksti. O dabar? Ar gali vaikas pajusti tikrą Dievo potraukį dar būdamas mažas?
Dievo trauka yra prigimtinė. Mes visi trokštame gyventi su Dievu, bet mes nemokame klausytis, priimti ir atsiliepti. Natūralu, kad religingoje aplinkoje vaikas gali gebėti išgirsti Dievo potraukį ankstyvoje vaikystėje. Maldai, susitikimui su Dievu reikalingas ritmas, kaip ir miegui, valgymui, poilsiui. Tada vaikas yra jautrus tam kvietimui ir atsiliepimui.
Kalbino ses. Danguolė Gervytė RA
