Apvaizdos keliai Vilniaus padangėje – lapkričio 16 diena 5 valanda ryto

1944 metų lapkričio 16 diena 5 valanda ryto seserų karmeličių koplyčia Gailestingojo Jėzaus seserų vienuolija

 

1935-ųjų birželio 9 dieną sesuo Faustina pasižymėjo: „Šventosios Dvasios Atsiuntimas. Vakare eidama per sodą išgirdau žodžius: Su savo bendražygėmis melsi gailestingumo sau ir pasauliui. Supratau, kad nebūsiu vienuolijoje, kurioje esu dabar" (Dn., 435). Šis apsireiškimas, vėliau vis primygtiniau Išganytojo kartotas troškimas, kad rastųsi nauja vienuolija, kuri skelbtų Dievo Gailestingumą ir pasauliui jo melstų, seseriai reiškė dar skausmingesnį išbandymą: ji privalėtų palikti vienuoliją, kuriai priklausė, kitaip sakant, ji sulaužytų priesaiką, amžinuosius vienuolinius įžadus, kuriuos davė vos prieš porą metų. Blaškydamasi ir nerasdama išeities, Faustina kreipėsi į arkivyskupą, o šis atsiliepė atsargiais, tačiau veikiau stabdančiais žodžiais.

Paskutinėmis dienomis sesers Faustinos sveikatai tirpte tirpstant, viename regėjimų jinai paklausė Išganytojo: „Juk kalbėjai man apie kitą vienuoliją? Kaip tatai nutiks?" (Dn., 1650). Ir išgirdo atsakymą: Ne tavo reikalas yra žinoti, kaip tai nutiks, rūpinkis būti ištikima mano malonei ir visada daryti tai, kas tavo jėgoms ir ką tau leidžia klusnumas...

1938-ųjų spalio 5 dieną, seseriai Faustinai mirus, naujosios vienuolijos steigimo pareiga galutinai užgulė Mykolo Sopočkos pečius.

Naujosios vienuolijos užsimezgimo laikas ir vieta užfiksuota Adelės Alibekov prisiminimuose. 1942-ųjų vasario 3 dieną visos šešios kandidatės - Jadvyga Osinska, Izabelė Naborovska, Zofija Komorovska, Liudmila Roško, Jadvyga Malkevič bei jau minėtoji Adelė Alibekov susirinko dvasios vadovo bute prie Šv. Mykolo bažnyčios, ir pačioje pradžioje buvo ištarti žodžiai, kuriuos visos įsiminė: „Gal tai tikriausias Apvaizdos malonės paliudijimas, kad žygį pradedame Šventojo Kryžiaus ženkle". Kunigas Mykolas parodė į langą. Kitapus gatvės dunksojo didinga Bernardinų bažnyčia su dideliu kryžiumi fasado viršūnėje.

Lygiai po mėnesio, įsisiautėjus dvasininkų lenkų areštams ir Sopočkai pasitraukus į Juodšilius, formacijos darbai apmirė ir atsinaujino tiktai dvasios vadovui grįžus į Vilnių. 1944-ųjų rudenį miestą varstė nė kiek ne mažesnės baimės, o ore tirštėjo ekspatriacijos nuojautos. Tą lapkritį paryčio šešėliais apeidinėdamos komendanto valandą sergstinčius raudonarmiečių patrulius, šešios jaunos moterys pasiekė Paplaujos gatvėje esančią seserų karmeličių buveinę. Mažoje koplytėlėje jų laukė kunigas Mykolas. Prieš pat paprastų įžadų ceremoniją Adelė Alibekov išnešė ten buvusius klauptus, ir patalpa liko tuščia. „Klūpojome prie altorėlio, mūsų dvasios tėvas kalbėjo, o jo akyse tvenkėsi ašaros. Kokios mes tada atrodėme menkos ir varganos, Apvaizdos parinktos Dievo Gailestingumo tarnystei!" - po daugelio metų užrašė Izabelė Naborovska.

Atėjus laikams, kai sesers Faustinos Dienoraštis tapo pasiekiamas, jį perskaičiusios visos nustebo, kaip toji paryčio valanda sutapo su sesers regėjimu: „Vieną dieną regėjau koplytėlę, o joje šešias seseris, priimančias šv. Komuniją, kurią teikė mūsų nuodėmklausys, vilkintis kamžą ir stulą. Toje koplyčioje nebuvo nei papuošimų, nei klauptų. Po šv. Komunijos išvydau Viešpatį Jėzų tokį, koks yra tame paveiksle. Jėzus ėjo, ir aš sušukau: kaip gali, Viešpatie, praeiti ir nieko man nesakyti? Aš viena be Tavęs nieko nepadarysiu, privalai likti su manimi ir laimink mane ir tą vienuoliją, ir mano Tėvynę. Jėzus padarė kryžiaus ženklą ir tarė: nebijok, aš visada esu su tavimi" (Dn., 613).

Pokario suirutė ir nesusipratimai Lenkijai atitekusiose vakarų teritorijose lėmė, jog pirmųjų Mykolo

Sopočkos globotinių Jadvygos Osinskos ir Izabelės Naborovskos deklaruotą seseriją pasaulietinė valdžia įregistravo gerokai anksčiau, nei tai padarė Bažnyčia. Apaštalinis administratorius

Zigmuntas Šelonžekas įteisino Gailestingojo Jėzaus seserų vienuoliją 1955-ųjų rugpjūčio 2 dieną. Į amžinuosius seserų įžadus iš tolimos Balstogės atskubėjo vienuolijos kūrėjas Mykolas Sopočka. Pirmosiose sambūrio nuotraukose regime seseris, dėvinčias baltus abitus, vėliau praktiškumo sumetimais jie buvo pakeisti juodais.

Užtat seserų būstinė pasirodė tokia, kaip pačioje pradžioje įsivaizdavo sesuo Faustina:


„Niekada nebus paradinių namų, bet nedidelė bažnytėlė, o prie jos maža vienuolija, mažas sielų būrelis..." Kaip tik tokia pastogė atiteko seserims nedideliame Myslibože, tokia - jau šiame amžiuje - ir Vilniaus namelyje, tame pačiame, kur Eugenijus Kazimirovskis tapė naujojo kulto ikoną.

 

H. CIEREZSKO

 

Iš lenkų kalbos vertė

Pranas MORKUS

Fot. Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija