1927 m. Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto konkordatas

Jurgio Matulaičio diplomatinės veiklos aspektu

 

Svetlanos Usovos-Kurbanovienės

Mykolo Romerio universiteto Teisės fakulteto doktorantės

Pranešimas (Vilnius, 2007 01 28)

El.paštas:svela@one.lt

       

 Įvadas

 

Atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, atgijo ir aktyviai vystosi katalikiškoji tradicija Lietuvoje. Jos įtaka  visoms visuomeninio gyvenimo sferoms žymiai auga. Šio proceso teisinį pagrindą sudaro oficialūs Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto (toliau Šv. Sosto) teisiniai santykiai, kartu, esantys vienu iš svarbiausių istorinių Lietuvos valstybingumo formavimosi veiksnių bei pasiekimų. Lemiamą istorinę reikšmę šių teisinių santykių raidai turėjo  Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto konkordato (toliau Lietuvos konkordato) pasirašymo 1927 m. faktas. Šį faktą ir patį Lietuvos konkordatą galima nagrinėti skirtingose plotmėse bei vertinti skirtingais požiūriais. Esamos konferencijos kontekste, atliksime istorinę šio unikalaus tarptautinio dokumento sudarymo fakto analizę, pagrindinį dėmesį skiriant ne tiek dokumentui, kiek pačios arkivyskupo Apaštalinio Vizitatoriaus Lietuvai Jurgio Matulaičio-Matulevičiaus (toliau J. Matulaičio) asmenybės istoriniam vaidmeniui šiuo aspektu (akcentuojant jo asmeninį indelį į 1927 m. Lietuvos konkordato projektą, jo diplomatinės veiklos rezultatus bei reikšmę konkordato sudarymo faktui), išskiriant pagrindinius svarbius įvykius, faktus ir datas. 

 

 

1.        Istorinės 1927 m. Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto konkordato

sudarymo sąlygos ir prielaidos

 

1.1.  Politinės sąlygos

 

Tarp veiksnių, apsprendžiančių politines Lietuvos konkordato sudarymo sąlygas XX amžiaus pradžioje, pirmiausiai, išskirtini Lietuvos valstybingumo atkūrimo bei jaunos valstybės formavimosi faktai. Prisiminkime Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo faktų chronologiją: de Jure Lietuvos nepriklausomybė buvo pripažinta Vokietijos 1918 m. kovo 23 d., Rusijos  1920 m. liepos 12 d., Latvijos 1921 m. vasario 12 d. Nuo  1921 m. kovo mėnesio iki 1924 metų lapkričio 3 d. Lietuvos nepriklausomybę pripažino ir kitos Europos valstybės.¹ Jungtinės Amerikos Valstijos pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1922 m. liepos 22 d. Tais pačiais 1922 metais, lapkričio 10 d. Lietuvą pripažino Šventasis Sostas. Po to, 1922 m. gruodžio 20 d., Lietuvos nepriklausomybę pripažino ir santarvės valstybių atstovai, t.y., Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija bei Japonija.

Bet, tuo tarpu, diplomatiniai santykiai su kaimynine Lenkija buvo visiškai nutraukti beveik 18 metų (nuo 1920 metų iki 1938 metų kovo 19 d.). Tokią situaciją sąlygojo neišspręstas Vilniaus miesto valstybinės teritorinės priklausomybės klausymas.

Be to, nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. vasario 16 d., be teritorinių sunkumų,  pažymėtinas rimtas vidinis politinis nestabilumas: valdančiosios politinės partijos dažnai keitėsi;  atitinkamai, aktyviai reiškėsi prieštaringų  politinių prioritetų konkurencija; pasikeitė trylika ministrų kabinetų; vyko žemės reforma; konstituciniai pasikeitimai; nepatyrusi jaunos valstybės diplomatija.

_________________________

 

¹  Švedija, Šveicarija, Danija, Norvegija, Olandija, Suomija, Graikija, Ispanija, Islandija, Belgija, Panama, Bulgarija. Taip pat, Lietuva buvo pripažinta Bolivijos, Panamos, Kosta-Rikos, Brazilijos, Paragvajaus, Liberijos, Kinijos, Gvatemalos, Kubos, Persijos, Venesuelos ir kt.

Visomis šiomis, pavadinkime, „vaikiškomis demokratijos ir nepriklausomybės ligomis“ Lietuvos valstybė turėjo persirgti.

 

1.2.  Katalikiškasis aktyvumas

 

Tuo tarpu, Katalikų bažnyčia šiuose procesuose nebuvo pasyvi. Dažniausiai  literatūroje katalikiškojo aktyvumo valstybės atžvilgiu raiškos formas supaprastintai suskirsto į dvi kryptis: lietuvių katalikų veiklą [1, p. 22] ir Vatikano politiką (skirstomą į oficialiąją politiką bei neoficialią diplomatiją). Lietuvių katalikų veikla, savo ruožtu, suskirstoma į katalikiškos dvasininkijos bei katalikų pasauliečių veiklą. Šiuo atveju, paprastai yra sureikšminamas katalikiškosios šviesuomenės ir klerikalų vaidmuo. 

Antrasis, Bažnyčios hierarchinis vaidmuo ir Šventojo Sosto pozicija paprastai paryškinama istorine

Lietuvos nepriklausomybės palaikymo akcija, pavadinta „Lietuvos diena“: kai 1916 m. vyskupų kreipimosi¹ į popiežių Benediktą XV rezultate, kitų metų birželį Šventasis Sostas organizavo akciją, paskelbtą „Lietuvos diena“, turėjusią tiek politinio propagavimo, tiek finansinę reikšmę busimai Lietuvos nepriklausomybei.

 

1.2.1.      Jurgio Matulaičio veikla

 

Šiuo aspektu, kalbant apie Katalikų bažnyčios vaidmenį, nepriklausomos Lietuvos valstybės formavimosi procese, pripažintinas unikalus Jurgio Matulaičio asmenybės vaidmuo. Jo biografijoje gausu faktų, priskiriamų prie visų galimų, aukščiau išvardintų, katalikiškojo aktyvumo raiškos formų.   

Sustosime ties kai kuriais faktais.

Svajojęs apie vienuolio gyvenimą, teologijos daktaras kunigas Jurgis Matulaitis (1871-1927), įsteigė krikščionių darbininkų sąjungą; įtakojo krikščionių demokratų partijų kūrimąsi; Varšuvoje bei Vilniuje organizavo socialinius kursus dvasininkams ir inteligentams; tapo pirmuoju Peterburgo Dvasinės akademijos sociologijos profesoriumi; pasiryžo atkurti bei reformuoti Kunigų marijonų kongregaciją (taip pat, buvo jos generolu).

Jau 1911 m. J. Matulaitis gavo netikėtą pasiūlymą diplomatinei karjerai. Monsinjoras Adomas Steponas Sapiega (lenk. Sapieha), dirbęs Vatikano sekretoriate, Nepaprastųjų reikalų skyriuje (suderinęs su kongregacijos prefektu kardinolu Lai) pasiūlė J. Matulaičiui persikelti į Romą ir ten atstovauti Rusijai, Lietuvai, Lenkijai, net Poznanei ir Galicijai bei informuoti Apaštalų Sostą apie Bažnyčios padėtį tose šalyse. Bet tada J. Matulaitis mandagiai atsisakė, o savo dienoraštyje išvardijo tokias atsisakymo priežastis: negali mesti pradėto darbo naujai atgimusioje kongregacijoje; abejoja, kad lenkai norės juo pasitikėti; nemoka itališkai; neturi savyje diplomatinių sugebėjimų: prancūziškai kalba silpnai,  nemoka priiminėti svečių, viešuose susiėjimuose kalba silpnai ir nemoka palaikyti bendrų pokalbių; ir, apskritai, turi kitokį gyvenimo idealą. 

Pasak Stasio Ylos, Matulaitis niekada nesvajojo apie aukštus postus. [2]. Bet likimas susiklostė kitaip.

Iškart, po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvai iškilo Vilniaus vyskupo klausimas. Turint omenyje neišspręstą politinį klausimą dėl Vilniaus, K. Žemaičio nuomone, tai buvo pirma svarbi problema, suartinusi tuo metu Lietuvos valstybę ir Katalikų bažnyčią. [3, p.22].

1918 m. spalio 23 d. popiežius Benediktas XI Vilniaus vyskupu paskyrė Jurgį Matulaitį. Šis paskyrimas buvo netikėtas pačiam Matulaičiui, nes, paprastai tos pačios tautos atstovas nebuvo skiriamas Vatikano atstovu savo šalyje. Pasak P. Būčio, - tai buvo antras atvejis visoje Bažnyčios istorijoje. Ir tai jo nuomone, paaiškinama tuo, kad popiežiaus požiūriu, Matulaitis labai gerai suvokė ir galėtų spręsti vietoje kaip savas, plataus mosto ir įžvalgus žmogus. [2, p.163-164].

__________________________

 

¹  Nacionalinėje Istoriografijoje sutinkama prieštaringų duomenų apie tokio kreipimosi iniciatorių. Pvz., K. Žemaitis nurodo Žemaičių vyskupą Pranciškų Karevičių (1861-1945) [14, p. 22], o A. Jockus bei J. Skirius, - Juozą Gabrį (1916 m. kovo 2 d. kreipimasis). [15].

Rezultate, sprendimas pasiteisino. Bet, po kelerių  metų, - 1924 m., vyskupas Matulaitis, aiškiai matęs, jog Lenkijai pasirašius konkordatą su Šv. Sostu ir Vilniaus vyskupijai tapus arkivyskupijai, jo pakėlimas į arkivyskupus būtų nepriimtinas lenkų valdžiai, nusprendė atsistatydinti. Bet, atsakymo iš Romos negavo iki kitų metų vasaros.

Balandžio viduryje nuvyko pas nuncijų pokalbiui dėl savo padėties ir grįžęs  parašė raštą popiežiui.  1925 m. gegužės l d. jį įteikė kunigui, vykstančiam į Romą, kad įteiktų popiežiui asmeniškai. Nebesitikėdamas likti Vilniuje, J. Matulaitis organizavo lituanistikos rinkinio (iš viso 93 didžiulės dėžes lituanistinių knygų) persiuntimą iš Vilniaus į Marijampolę. Tai sudarė pagrindą bibliotekai, išaugusiai į 50 000 tomų. [2, p.152-153].

Savo Prašymą  Matulaitis pakartojo birželio 27 d.

Lietuva neskubėjo sudaryti konkordato su Šv. Sostu, nors buvo valdoma katalikų partijų. Anot austro F. Ritterio von Lamos, Lietuva tuo laiku nerūpestingai vedė savo reikalus Vatikane (Pijus XI, p. 349). [2, p.150]. Tuo tarpu, kaimyninė Latvija spėjo 1923 m. pakelti naujai atstatytą Rygos vyskupiją į arkivyskupiją. O Lenkija 1925 m. vasario 10 d. sudarė konkordatą su Šventuoju Sostu. Šio Konkordato nuostatos, reglamentuojančios katalikiškosios hierarchijos Lenkijos Respublikoje organizavimą, tarp penkių  lotyniškas apeigas atliekančių provincijų nustatė ir Bažnyčios Vilniaus provinciją, apimančią  Vilniaus arkivyskupiją ir dvi diecezijas - Pinsko ir Lomžos (9 str.) [ 4, p.79].

Užsimezgusieji Lietuvos geri diplomatiniai santykiai su Vatikanu pablogėjo. Užsienio reikalų ministras J. Puruckis įteikė Vatikanui notą. „Šventojo Sosto delegatui, arkivyskupui A. Cechini (ital. Zecchini), buvo sudarytos tokios sąlygos, kad jis buvo priverstas palikti Kauną ir 1925 m. vasarą išvažiavo į Romą“ (Pijus XI, p.352). [2].

Jurgio Matulaičio atsisakymas buvo priimtas tik 1925 m. liepos 14 d. Rugpjūčio 5  d. vyskupas atvyko į Romą.  Būdamas Romoje, Matulaitis elgėsi su Lenkijos atstovais labai diplomatiškai, kiekvienu atveju stengėsi parodyti, kad neskirsto žmonių nacionaliniu požymiu; kartu su lenkais dalyvavo šv. Mišiose ir audiencijose pas popiežių; aplankė su specialiu vizitu lenkų pasiuntinybę (kur buvo pripažinta, kad padarė kilnų gestą).

Po mėnesio, rugsėjo 1 d. J. Matulaitis buvo pakeltas tituliniu Adulijos arkivyskupu, o gruodžio  7 d. paskirtas Lietuvos Apaštaliniu Vizitatoriumi.[5, p. 24].

 

2.        Arkivyskupo Apaštalinio Vizitatoriaus Jurgio Matulaičio diplomatinis vaidmuo

 

Gruodžio 13 d. arkivyskupas J. Matulaitis atvyko į Lietuvą. Per tris mėnesius nuodugniai ištyręs hierarchinę Bažnyčios padėtį, paruošė schemą įkurti Lietuvos bažnytinę provinciją su metropolija Kaune, keturiomis sufraganinėmis vyskupijomis ir viena prelatūra.

Kaip rašo M.Reinys, pirmo vizito pas užsienio reikalų ministrą metu vizitatorius padarė priekaištą, kad buvusios vyriausybės nesudarė konkordato ankščiau, nei lenkai. Dėl santykių su Vatikanu buvo aptarti trys etapai: pirmas, - steigti bažnytinę provinciją; antras, - sudaryti abipusę atstovybę; trečias, - paruošti konkordatą.

Dėl bažnytinės provincijos vizitatorius tarėsi paraleliai su vyskupais ir vyriausybę.

Jautriausiu klausimu buvo Vilniaus vyskupijos dalis, atitekusi Lietuvai. Vyriausybė norėjo, kad iš jos nebūtų daroma atskira vyskupija: „tegu lieka administratūra, kad atgavus Vilnių, ta dalis vėl grįžtų buvusiai vyskupijai“.

Kitas jautrus klausimas buvo susijęs su Klaipėda. Jos katalikai priklausė Varmijos vyskupijai Vokietijoje. Kad ir iš ten juos atgauti, buvo sutarta steigti vikariatą (nes katalikų skaičius bažnytinei autonomijai sudaryti buvo per mažas).  [2, p.165-166].

Be to, Lietuvai atiteko tik pusė Seinų vyskupijos, bet vyriausybė norėjo palikti senąjį pavadinimą, arba pavadinti Sūdavijos vyskupija. Seinų vyskupas Karosas, buvo įsikūręs Marijampolėje, bet kapitula ir dekanai pasisakė už Vilkaviškį, kaip vyskupijos centrą, - taip ir liko projekte.

Žemaičių vyskupiją sutarta padalyti ne į 2, o į 3: Telšių, Panevėžio ir Kauno. Kaunas turėjo tapti

arkivyskupija ir bažnytinė provincija turėjo įgauti pavadinimą „kauniškė“ (Kaunensis). Nors buvo  ir kitų pasiūlymų (pvz., Lituana).

Provincija buvo įsteigta popiežiaus konstitucija „Lituanorum gente“ („Lietuvių tautai“) 1926 m. balandžio 4 dieną ir balandžio - gegužės mėnesiais įvykdyta paties vizitatoriaus arkivyskupo Jurgo Matulaičio. Konsekruoti nauji vyskupai savo sostus užėmė gegužės 2 d. Naujuoju arkivyskupu metropolitu gegužės 13 d. tapo Juozapas Skvireckas.

Jau 1926 m. vasario mėnesį su Respublikos Prezidentu Aleksandru Stulginskiu bei politinių partijų vadais buvo pasiektas žodinis susitarimas, kad po gegužės 8-9 d.d. rinkimų, bus siekiama kuo greičiau sudaryti konkordatą. Tačiau, trijų katalikų politinių partijų sąjunga (krikščionių demokratų, ūkininkų ir darbininkų) rinkimų rezultate nusilpo ir daugumą balsų gavo ateistiškai nusiteikę socialdemokratai ir liaudininkai. Vyriausybė po rinkimų įteikė vizitatoriui dėkingumo raštą. Anksčiau to nepadarė, rūpindamiesi savo įvaizdžiu ateinančiuose rinkimuose. Seimo užsienio reikalų komisija bei politinės liaudininkų ir socialdemokratų partijos protestavo prieš bažnytinės provincijos įsteigimą.[5, p. 144-145].

Arkivyskupas Jurgis Matulaitis 1926 m. birželį-rugpjūtį praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose: Cicero mieste (Illinois) pašventino  Šv. Antano lietuvių bažnyčią; sudalyvavo Tarptautiniame Kongrese  Čikagoje; aplankė 92 JAV lietuvių parapijas (iš viso tuo metu ten buvo 120 lietuvių parapijų); pertvarkė du marijonų namus, įkūrė trečią, - taip susidarė kaip ir atskira vienuolijos provincija - ir ją atskyrė nuo Lietuvos marijonų jurisdikcijos. Hinsado mieste (Illinios valstijoje) buvo įkurta lietuvių berniukams Kolegija, kuri 1931 m. perkelta į Thompsoną (Connectikut) ir pavadinta Marianapoliu.

Tuo tarpu, birželio 21 d. Naujas Lietuvos Seimas išrinko Prezidentu ateistą Kazimierą Grįnių. Matulaitis iš Amerikos pasveikino jį telegrama, bet atsakymo negavo.

Grįžęs į Kauną rugsėjo 13 d., tų metų paskutinius keturis mėnesius arkivyskupas lankė Lietuvoje katalikiškus vienetus (ypač naujai įkurtų vyskupijų katedras, teologijos fakultetą, katalikiškąsias draugijas, vyrų ir moterų vienuolynus) bei vedė derybas su Lietuvos vyriausybe dėl santykių su Apaštalų Sostu ir konkordato sudarymo. Iš Lietuvos valstybės pusės derybas vedė radikalus Vidaus Reikalų ministras V. Požela ir vizitatoriaus  santykiai su juo buvo labai sudėtingi.

Bet, po tautininkų perversmo 1926 m. gruodžio 17 d. (kai tautininkai, pritariant katalikų partijoms paėmė vyriausybę į savo rankas) situacija pasikeitė.  Derybos su nauja tautininkų vyriausybe ėjo sklandžiau, užtruko mėnesį. Per tą laiką buvo aptarti svarbieji klausimai. Gruodžio 20 d. Ap. Vizitatorius aplankė ką tik išrinktą Respublikos Prezidentą Antaną Smetoną. Susitikimas buvo malonus ir po aštuonių dienų, gruodžio 28 d. prezidentas pareiškė norą, kad konkordato projektą paruoštų pats Apaštalinis vizitatorius. Bet su sąlyga, kad iš vienos pusės Bažnyčios laisvės nebūtų perdėtos, o iš kitos, - būtų kreipiamas deramas dėmesys valstybės interesams. Kaip optimalus pavyzdys, Smetonos buvo nurodytas Bavarijos konkordatas.

Vizitatorius, nedelsdamas, pradėjęs ruošti konkordato projektą, išstudijavo visus naujesnius konkordatus, didelę dalį senesnių, Lietuvos Konstituciją bei viską, kas buvo ankščiau paruoštą specialiomis komisijomis. Gruodžio 31 J. Matulaitis rašė K. Rėklaičiui „Kaip tik dabar rašau konkordato projektą. Labai intensyviai dirbu. Gal per kokias tris savaites viską padarysime“.  Baigęs šį projektą, sausio 15 d.  sukvietė vyskupus jį aptarti ir po to pasiuntė ministrui A. Voldemarui. Iš jo gavo atsakymą raštu, kad vyriausybė priima projektą, kaip būsimų formalių derybų pagrindą. Tada parašė pranešimą kardinolui P. Gasparri. [2, p.176].

 1927 m. sausio 21 d. Apaštalinis vizitatorius, išsiųsdamas pranešimą Apaštalų Sostui su konkordato projektu, pridėjo, kad jo pasiuntinybė Lietuvoje lyg baigiasi ir pareiškė viltį greit nuvykti į amžinąjį miestą - Romą. [5, p.25]. Arkivyskupo ir apaštališkojo vizitatoriaus Lietuvai Jurgio Matulaičio misija buvo pilnai įvykdyta: naujos bažnytinės provincijos projektas - paruoštas ir patvirtintas; apaštalinė konstitucija „Lituanorum gente“, įsteigianti Lietuvos bažnytinę provinciją, - pasirašyta 1925 m. balandžio 4. [6, p.29-30]; Lietuvos Vyriausybės ir Šv. Sosto konkordato projektas - paruoštas.

Tačiau, tas pranešimas tapo simboliniu liudijimu taip pat ir apie jo pagrindinių gyvenimo užduočių

 įvykdymą, nes  sausio 27 d. Kaune pasibaigė jo gyvenimo kelias...

 Bet, jo vardas, nuopelnai ir jo asmenybės fenomenas  liko įamžinti istorijoje. 

 

3.        1927 m. Lietuvos konkordatas

bendruoju Lietuvos ir Katalikų bažnyčios tarpusavio santykių aspektu

 

Lietuvos konkordatas, - pirmasis Lietuvos ir Katalikų bažnyčios tarpusavio santykių istorijoje,

buvo pasirašytas tais pačiais, 1927 m., rugsėjo 17 d. bei spalio 20 d. ratifikuotas prezidento A. Smetonos ir gruodžio 8 d. popiežiaus Pijaus XI. Ratifikacijos dokumentais pasikeista Romoje 1927 m. gruodžio 10 d.

Rezultate, šiuo dvišaliu tarptautinės teisės aktu¹, kurio šalys yra Katalikų bažnyčia (atstovaujama Šventojo Sosto) ir valstybė, 1927 metais,  buvo nustatytas Katalikų bažnyčios statusas Lietuvoje, įtvirtintos Bažnyčios veiklos Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles bei reglamentuoti šalių tarpusavio santykiai.

1940 m. konkordatas buvo nutrauktas kartu su Lietuvos ir Vatikano diplomatiniais santykiais. Šv. Sostas, nepripažinęs Lietuvos okupacijos ir jos pasekmių, laikėsi nuomonės, kad diplomatiniai santykiai tik sustabdyti, bet nenutraukti [7].

Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1990 m. birželio 12 d. priemus Katalikų bažnyčios padėties Lietuvoje restitucijos aktą  Nr.I-283, oficialiai atsinaujino Lietuvos bendradarbiavimas su Katalikų bažnyčia [8], 1991 m. buvo oficialiai atkurti diplomatiniai santykiai, Vilniuje įkurta apaštališkoji nunciatūra bei pasirašytos trys naujos atskiros sutartys: 2000 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartis dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų [9]; 2000 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartis dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados [10].bei 2000 m. gegužės 5 d. Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo srityje [11].

 

Išvados

 

  1. Istoriniu požiūriu 1927 m. Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto konkordato parengimas bei sudarymas vyko prieštaringomis naujos nepriklausomos Lietuvos Respublikos politinėmis sąlygomis: iš vienos pusės, Lietuvos teritorinis bei vidinis politinis nestabilumas neleido suformuluoti konkrečios valstybinės pozicijos bei komplikavo Lietuvos valstybės santykius su Šventuoju Sostu  1918-1926 m.m.  Iš kitos, - katalikiškasis aktyvumas Lietuvoje, pasireiškęs  lietuvių katalikų (katalikiškos dvasininkijos bei katalikų pasauliečių, ypač, šviesuomenės ir klerikalų) veikloje bei Vatikano politikoje (oficialioje ir neoficialios diplomatijos), kryptingai siekė įtvirtinti Katalikų bažnyčios statusą  Lietuvoje bei dėjo pastangas Lietuvos  konkordatui parengti bei sudaryti.

 

  1. Šiuo aspektu pripažintinas išskirtiniu titulinio Adulijos arkivyskupo Lietuvos Apaštalinio Vizitatoriaus Jurgio Matulaičio diplomatinis įnašas, kuris, atsižvelgiant į arkivyskupo biografijos faktus, gali būti vertinamas tiek siaurąja prasme, kaip tiesioginė Apaštalinio Vizitatoriaus veikla 1925-1927 m.m., tiek ir plačiąja, - kaip visos jo katalikiškosios veiklos raiškos formos. Toks  išplėstinis įvertinimas leidžia išskirti pačios J. Matulaičio asmenybės fenomeno reikšmę bei pastebėti priežastinius ryšius tarp skirtingų  J. Matulaičio veiklos formų ir istorinių įvykių bei faktų Lietuvos Respublikos ir Katalikų bažnyčios santykiuose.

 

________________________

 

¹ Konkordato tekstas buvo sudarytas dviem kalbomis: prancūzų ir lietuvių. Konkordato struktūrą sudarė preambulė bei dvidešimt aštuoni straipsniai.

  1. Tiesioginis arkivyskupo Apaštalinio Vizitatoriaus J. Matulaičio diplomatinės veiklos indėlis į 1927 m. Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto konkordatą pasireiškia įgyvendintais konkrečiais parengiamaisiais etapais bei pasiektais rezultatais, o būtent: Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimas; Lietuvos Respublikos ir Šv. Sosto abipusės atstovybės sudarymas bei asmeniškas Lietuvos konkordato projekto parengimas.

 

  1. 1927 m. J. Matulaičio parengtas Lietuvos konkordatas  buvo kontragentų pasirašytas bei ratifikuotas tais pačiais, 1927 metais. Šiuo dvišaliu tarptautinės teisės aktu pirmą kartą Lietuvos ir Katalikų bažnyčios tarpusavio santykių istorijoje buvo nustatytas Katalikų bažnyčios statusas Lietuvoje, reglamentuoti šalių tarpusavio santykiai bei įtvirtintos Katalikų bažnyčios veiklos Lietuvos Respublikos teritorijoje taisykles.

 

  1. Nepaisant to, kad 1940 metais konkordatas buvo nutrauktas kartu su Lietuvos ir Vatikano diplomatiniais santykiais, Šv. Sostas laikėsi nuomonės, kad diplomatiniai santykiai tik sustabdyti, bet nenutraukti. Taigi, XX amžiaus pradžioje J. Matulaičio parengtas pasirašyti Lietuvos konkordatas (1927 m.) tapo istoriniu teisiniu pagrindu Lietuvos Respublikos ir Šv. Sosto diplomatiniams santykiams oficialiai atkurti XX amžiaus pabaigoje (1991 m.) bei naujoms Lietuvos ir Katalikų bažnyčios tarpusavio bendradarbiavimo sutartims sudaryti (2000 m.).

 

 

 

Literatūra

 

  1. Jockus, A. Šventasis Sostas ir Lietuva: pasakojimas tęsiasi // Krikščioniškosios minties, kultūros ir  visuomenės laikraštis “XXI amžius“. Nr.21 (1125), 2003 03 14.
  2. Yla, S. Jurgis Matulaitis. Biografinė apybraiža. Vilnius, 1993, II l.
  3. Žemaitis, K. Bažnyčios ir valstybės santykiai Lietuvoje 1918-1940 metais. //ISSN 1392-74-50// Soter, 2000.4 (32)
  4. Lenkijos Respublikos ir Apaštalų Sosto konkordatas. Roma, 1925 m. vasario 10 d.// Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos teisiniai santykiai 1918-1940// Vilnius, 1994.   
  5. Matulaitis, Steponas MIC. Palaimintasis Arkivyskupas Jurgis Matulaitis MIC Apaštalinis vizitatorius Lietuvai 1925-1927. Nottingham NG2 6AH, 2000.
  6. Mikailaitė Ona. Palaimintasis Jurgis Matulaitis - jo gyvenimas ir darbai. Putnam, 1987.
  7. http//Katalikai.lt/Katalikų Bažnyčios Lietuvoje pristatymas.
  8. Katalikų bažnyčios padėties Lietuvoje restitucijos aktas / Lietuvos Respublikos Auksčiausioji Taryba/ 1990 m. birželio 12 d. Nr.I-238 /http//litlex.lt.
  9. 2000 m. gegųžės 5 d. Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartis dėl santykių tarp Katalikų bažnyčios ir valstybės teisinių aspektų// Valstybės Žinios, 2000 08 09, Nr. 67, Publ. Nr. 2022
  10. 2000 m. gegųžės 5 d. Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartis dėl kariuomenėje tarnaujančių katalikų sielovados// Valstybės Žinios, 2000 08 09, Nr. 67, Publ. Nr. 2023.
  11. 2000 m. gegųžės 5 d. Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutartis dėl bendradarbiavimo švietimo srityje// Valstybės Žinios, 2000 08 09, Nr. 67, Publ. Nr. 2024.

 

gailestingumas.lt