Vysk. Mečislovas Reinys

  Arkivyskupas Mečislovas REINYS (1884–1953) 

Kai 1940-aisiais mirė vyskupas Kazimieras Michalkevičius, per Didįjį karą vokiečių tremtas, vėliau bolševikų kalintas, ilgus metus darbavęsis Apaštaliniu administratoriumi, o Romualdo Jalbžykovskio epochoje lojaliai laikęsis šešėlyje, Lietuva jau buvo atgavusi Vilnių. Naujuoju arkivyskupo padėjėju, Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui dar suskubus šiuo klausimu kreiptis į Vatikano valstybės sekretorių, tapo Mečislovas Reinys. Po to bemaž iš karto užgriuvusios bolševikų ir nacių okupacijos stipriai užveržė Vilniaus istoriją dažnai ženklinusių tautinių nesantaikų mazgus. Nepaisant to, kai kurie žinomi dalykai liudija, jog generalinis vikaras ir kunigas Mykolas iš karto surado bendrą kalbą.

1942-ųjų kovo 3-iąją, vokiečiams areštavus ir išblaškius po darbo stovyklas lenkus kunigus, įskaitant kunigų seminarijos profesūrą, o pasiligojusį Jalbžykovskį internavus Marijampolėje, arkivyskupijos vairą perėmė Mečislovas Reinys. Vos išsigydęs per bombardavimus patirtą sužeidimą, gegužės 29 dieną jis pasirašė imprimatur lietuviškam Dievo Gailestingumo Vainikėlio tekstui. Juodšiliuose nuo arešto besislapstančio Mykolo Sopočkos mieste tikrai nebuvo, tad yra pagrindo manyti, jog jųdviejų šiuo klausimu jau anksčiau ne kartą buvo kalbėta ir sutarta.

Lygiai taip po karo 1946-ųjų Atvelykis, arkivyskupui Reiniui pritarus, buvo švenčiamas miesto Šv. Jonų bažnyčioje kaip Dievo Gailestingumo šventė.

Tad ne tik Aušros Vartų Gailestingoji Dievo Motina, taip pat ir šis tylus, pradžioje niekieno nepastebėtas pirmumas nepaneigiamai pelno Vilniui Dievo Gailestingumo miesto vardą.

Kilęs iš Utenos apskrities. 1901–1905 m. mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje. 1907 m. įšventintas kunigu. 1909 m. baigęs Petrapilio dvasinę akademiją gavo teologijos magistro laipsnį. 1912 m. Liuvene gavo filosofijos daktaro laipsnį. Ten taipogi lankė paskaitas gamtos mokslų fakultete, drauge su kitais kunigais kūrė Lietuvos katalikų studentų sąjungą, davusią pradžią ateitininkų sąjūdžiui. 1913–1914 m. Strasbūre gilino apologetikos žinias.

Nuo 1914 m. darbavosi Vilniuje įvairiose pareigose: vikaras, kapelionas, mokytojas, kunigų seminarijos dėstytojas, švietimo draugijos „Rytas“ vadovas, Lietuvių mokslo draugijos valdybos narys. 1922–1940 m. dėstė psichologiją VDU, Kaune. Veikliai reiškėsi politiniame darbe kaip krikščionis demokratas: nuo 1925-ųjų rudens pusmetį buvo užsienio reikalų ministru.

1926 m. konsekruotas vyskupu ir iki 1940 m. ėjo Vilkaviškio vyskupo koadjutoriaus pareigas. Tuo pačiu rūpinosi visa katalikų akcija, priklausė ateitininkų federacijos tarybai, profesoriavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje. 1940 m. paskirtas Vilniaus arkivyskupo pagalbininku. 1947 m. sovietų suimtas, o 1953 m. mirė Vladimiro kalėjime.

Buvo asketiškas, kuklus, pasižymėjo šventu gyvenimu. Tai vienas iš pirmųjų lietuvių psichologų. Nuolat reiškėsi moksliniais straipsniais.

Pirmasis lietuviškas Dievo Gailestingumo vainikelis1942 m.