Naujienos
Romos Katalikų Bažnyčia savaitę nuo Velykų iki Atvelykio švenčia kaip Dievo Gailestingumo savaitę, o Atvelykio sekmadienis vadinamas Dievo Gailestingumo sekmadieniu (Liuteronų Bažnyčios liturgijoje Viešpaties Gailestingumo sekmadienis minimas savaite vėliau).
Ši savaitė, kaip Gailestingumo savaitė, atsirado ir švenčiama nuo 1935 m., kai Jėzus apsireiškęs lenkei seselei Faustinai Vilniuje ir išmokęs ją melsti gailestingumo sau ir pasauliui. Pirmas sekmadienis po Velykų visą laiką buvo vadinamas Atvelykio sekmadieniu. Kaip ses. Faustina rašo savo dienoraštyje, Jėzus prašęs jos, kad Atvelykis būtų vadinamas Dievo Gailestingumo sekmadieniu ir tą dieną būtų švenčiamas Jo Gailestingumas. Anot kun. Vaido Vaišvilo, Dievo Gailestingumo šventovės Vilniuje rektoriaus, velykinis džiaugsmas ir yra dėl to, kad Dievas yra gailestingas. Tai labai prasminga. Jėzus kentėjo, mirė, prisikėlė ir dovanojo mums savo Gailestingumą. Tokia ir yra šios šventės esmė.
Dievo Gailestingumo šventovę 2004 m. įkūrė kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kad jos centriniame altoriuje „galėtų būti gerbiamas visų tautų visomis kalbomis“ Gailestingojo Jėzaus paveikslas.
Bažnytėlė pastatyta XV a. Vilniaus senamiestyje, Dominikonų gatvėje. XIX a. caro valdžia ją buvo pavertusi ortodoksų bažnyčia (stačiatikių cerkve). Grąžinta katalikams bažnyčia netrukus buvo sovietinių okupantų vėl atimta. Atgavus tikėjimo laisvę, po kruopščios restauracijos ji atvėrė duris, įgydama naują titulą ir misiją – skleisti Vilniui, Lietuvai ir visam pasauliui Dievo Gailestingumo žinią, kreipiantis į Viešpatį visomis kalbomis: „Jėzau, pasitikiu Tavimi“.
2008 m. balandžio 2-6 d. Romoje vyko pirmasis Pasaulinis apaštalinis Gailestingumo kongresas. Jame kartu su maždaug šimto Lietuvos katalikų piligrimų grupe, vadovaujama JE Kardinolo, dalyvavo LELB vyskupas Mindaugas Sabutis su žmona Vilma.
Pirmoji Kongreso diena prasidėjo šv. Mišiomis šv. Petro aikštėje, jas aukojo popiežius Benediktas XVI. Pamaldomis paminėtos popiežiaus Jono Pauliaus II, iškeliavusio amžinybėm Gailestingumo sekmadienio išvakarėse, trečiosios mirties metinės.
Kongreso metu Kardinolas Audrys Juozas Bačkis, kalbėdamas apie Gailestingojo Jėzaus paveikslo originalą, esantį Vilniuje, kuris buvo nutapytas pagal šv. Faustinos regėjimą, jai pačiai prižiūrint, citavo žodžius iš jos dienoraščio: „tai yra indas, su kuriuo žmonės turi ateiti prie gailestingumo šaltinio“.
Antrąją kongreso dieną lietuviai susirinko Kardinolo Audrio Juozo Bačkio titulinėje Viešpaties Jėzaus Gimimo parapijos bažnyčioje Romoje. Kardinolas skaitė pranešimą „Bažnyčia – tauta patyrusi gailestingumą“, kuriame kalbėjo apie džiaugsmą priimti ir duoti atleidimą. Po jo apie „Malonę ir Gailestingumą Bažnyčios gyvenime“ kalbėjo ev. liuteronų vyskupas M.Sabutis. Trečiąjį pranešimą „Viešpats gailestingas silpniausiems“ skaitė kun. Valerijus Rudzinskas, Pilnų namų bendruomenės įkūrėjas.
Po kongreso apie Dievo Gailestingumo žinią, jos ekumeniškumą ir universalumą su Švento Jono Teologo vienuolyno Vilniuje prioru t. Jonu Emanueliu ir Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupu Mindaugu Sabučiu kalbėjosi katalikas žurnalistas Rimas Šapauskas ir liuteronė teologė Vilma Sabutienė.
R.Šapauskas:
Kada pirmą kartą susipažinote su Dievo Gailestingumo žinia?
T. Emanuelis:
Prieš 15 metų. Pirmiausia perskaičiau sesers Faustinos istoriją apie Dievo Gailestingumo žinią. Tada buvau vienos Šv. Jono kongregacijos sesers, kurios vardas buvo Faustina, dvasios tėvas. Ji jau yra mirusi nuo vėžio. Jos gyvenime įvyko gailestingumo stebuklų, ir aš buvau jų liudininkas. Tai man padėjo ir padeda atrasti Dievo Gailestingumą. Kai broliai iš Vilniaus pernai paskambino ir paprašė būti jų vyresniuoju, priėmiau tai, lyg pati Faustina kviestų. Svarbu, kad čia žmonės vis labiau priimtų ir suprastų Dievo Gailestingumo žinią. Prancūzijoje, pavyzdžiui, ši žinia žinoma, viskas gerai, bet... Kodėl būtent iš čia, iš Vilniaus Jėzus nori skleisti žinią apie Gailestingumą? Nes Lietuva yra kraštas, kuris labai daug kentėjo, ne kartą buvo okupuotas. Žmonėms dažnai sunku atleisti. Man svarbiausias dalykas – atleidimas. Svarbiausia – kad širdis būtų laisva mylėti. Manau, kad tai yra lietuvių misija – gyventi Gailestingumu. Kad Lietuva, „jauniausias brolis“ iš visų pakrikštytų Europos valstybių, dabar jau padėtų „vyresniesiems“, tokiems, kaip Prancūzija. Lietuvos tikinčiųjų misija – kad pasaulis pažintų Dievo Gailestingumo žinią.
R.Šapauskas:
Apaštaliniame Gailestingumo kongrese Romoje dalyvavo ne tik Katalikų, bet ir kitų Bažnyčių atstovai. Ar tai reiškia, kad ši žinia universali? Kaip tai paaiškintumėte Lietuvos liuteronams?
T.Emanuelis:
Kiekviena konfesija pripažįsta Dievo Gailestingumą. Nes kančia, Dievo paieška, gailestingumas, meilė yra universalūs. Tai žmogaus suvokimas, kad Dievas pats eina jo link, padeda jam mylėti kitus žmones. Nes visi yra reikalingi gailestingumo. Mes, ieškodami ir manydamiesi radę tiesą ir teisingumą, per daug susipriešiname. Be abejo, mes visi ieškome tiesos, bet jei tai nepalaikoma meile, toks ieškojimas skaldo.
R.Šapauskas:
Gailestingumo žinia visoje Lietuvoje (ne vien tarp katalikų) išgarsėjo keistokai – skandalu dėl paveikslo perkėlimo iš lenkiškos parapijos bažnyčios į neparapijinę Dievo Gailestingumo šventovę. Ar tai koks ženklas?
T.Emanuelis:
Taip! Kai turi lobį, nori jį pasilaikyti. Bet jei laikai vien sau, tu jį užgesini. Kad augtų, reikia dalintis – kaip meile. Jei meilės nedalini, ji uždūsta. Lygiai taip poroj, šeimoj – reikia dalintis meile su artimaisiais. Lenkų tikintieji kartu su paveikslu Dievo Gailestingumo žinią tarsi norėjo truputį sau pasilaikyti, bet žinia ir paveikslas skirti visiems – toje bažnytėlėje, kur yra dabar.
R.Šapauskas:
Lenkai tapatina Gailestingojo Jėzaus paveikslo spindulius (raudoną ir baltą) su savo tautinės vėliavos spalvomis. Romoje mačiau, kad italai prisipiešė dar ir žalią savosios vėliavos „spindulį“. Ar, būdamas prancūzas, Jūs pridėtumėte mėlyną spalvą?
T.Emanuelis:
Kai pernai pirmąkart atvykau į Vilnių, iškart norėjau pamatyti šį paveikslą, bet Dievo Gailestingumo šventovė buvo uždaryta. Tada nuėjau į Aušros Vartus pasveikinti Dievo Motiną Mariją. Vėliau vakare broliai paskambino Šventovės rektoriui kun. Vaidui, ir jau kitą dieną ten aukojau Šv. Mišias. Atsimenu, broliai šypsodamiesi pastebėjo: „Mat, Jėzus, būdamas geras Sūnus, norėjo, kad pirmiausia pasisveikintum su Motina“. Taigi, tik pažvelgęs į garsųjį paveikslą, pamačiau tris spindulius: raudoną, baltą ir... mėlyną. Pamaniau – bet gi čia Prancūzijos vėliavos spalvos! Rimtai! Iš tiesų kiekvienas jame gali pamatyti tas spalvas, kurias nori, bet svarbiausia – reikšmė, kurią Jėzus apreiškė šv. Faustinai: balta – Krikšto (vanduo) ir raudona – Eucharistijos (kraujas). Tai – universali žinia, mane ji labiausiai liečia.
Kai pirmą kartą ėjau į šv. Faustinos namelį Antakalnyje, užėjau į ten visai šalia esančias kapines. Buvau nustebęs ir sujaudintas – paminklai įvairių tautybių žmonėms: vokiečiams, lenkams, rusams, lietuviams, taip pat ir skirtingų konfesijų atstovams: Romos katalikams, stačiatikiams, protestantams, o taip pat ir komunistams... Visi šalia tos vietos, kur Jėzus pasirodė seselei Faustinai. Man ten patinka pasimelsti, Antakalnio kapinės man – Gailestingumo kapinės.
R.Šapauskas:
O kuris paveikslas – Vilniaus ar Krokuvos – Jums gražesnis ir geresnis?
T.Emanuelis:
Be abejo, labiau myliu Vilniaus paveikslą – tai, ką Jėzus perdavė seselei Faustinai. Jėzaus akys jame nuleistos žemyn. Faustina paklausė Jėzų – kodėl? Jėzus atsakė, kad tai yra tas pats žvilgsnis, kuriuo Jis žvelgęs į žmones nuo Kryžiaus. Tai tas pats Jėzaus, bet jau prisikėlusio, žvilgsnis – Išganytojo, kuris paaukojo savo gyvybę už mane. Tai – Dievo Avinėlis, kuris ateina ir traukia mus prie Tėvo. Ši detalė man labai svarbi. Be abejo, ir kiti Gailestingojo Jėzaus paveikslai yra labai gražūs.
R.Šapauskas:
Kur Romoje labiausiai patyrėte Dievo Gailestingumą, Artumą asmeniškai?
T.Emanuelis:
Roma yra tarnaujančiųjų miestas. Man labai patinka, kai Popiežius pasirodo kaip „tarnų tarnas“. Roma yra miestas, iš kurio Bažnyčia tarsi dalija savo turtą visiems. Norėčiau, kad Roma parodytų, jog žinia, duota katalikams, yra dalijama visiems, ta Dievo brangenybė – Gailestingumas – skirta visiems. Ir mes lygiai taip pat turime imti tą lobį ir skleisti, juo dalytis.
V.Sabutienė:
Liuteronų doktrinoje ypatingą vietą užima Dievo malonės akcentavimas, kaip išteisinimo šaltinis, jo priežastis. Dievas atpirko mus kartą visiems laikams Golgotoje, mes gi esame kviečiami ne kliautis savimi, bet atsiliepti į Dievo Meilę tikėjimu, viltimi, meile ir viso to vaisiais – gerais darbais. Ar tai ta pati Gailestingumo žinia?
T.Emanuelis:
Malonė duota vargšams nusidėjėliams, kad juos nuvestų pas Dievą, kaip pas Tėvą. Gailestingumas yra tai, kas labai konkretu – Dievo malonė, kuri suranda kiekvieną, kur jis bebūtų, jo varge, jo skurde: „Aš tave myliu tokį, koks esi“.
V.Sabutienė:
Liuteronas pasakytų, kad Šventajame Rašte jau yra perduota ir palikta visa Žinia, kurią Dievas panorėjo apreikšti žmonėms – iš jos nieko negalime atimti ir nieko pridėti. Kokį Evangelijos aspektą katalikams iškelia Dievo Gailestingumo žinios priminimas XX a. Vilniuje ir kodėl tai universalu?
T.Emanuelis:
Mes sakome, kad Jėzus yra Gailestingumas. Evangelija, kuri rodo Dievo Gailestingumą – palyginimas apie sūnų palaidūną. Sulaukęs sugrįžusio sūnaus, tėvas jį apkabina. Bet kartais sūnus negrįžta. Tėvas turi ką nors nusiųsti, kad rastų tą paklydusią avį. Tėvas siunčia savo Sūnų į mūsų sunkiausias, ekstremaliausias situacijas: „Tu mirsi, bet aš jau miriau ir prisikėliau už tave; tu kenti, bet ir aš kenčiu su tavimi ir už tave“. Jėzus yra Avinėlis, kuris ima nuodėmes nuo mūsų ant savo pečių, kad grįžtume pas Tėvą: „Sek paskui mane“.
V.Sabutienė:
Iš Vilniaus visai Lietuvai ir pasauliui skleidžiama Dievo Gailestingumo žinia, kviečiant atvykti ir pasimelsti prie Gailestingojo Jėzaus paveikslo (jau nusagstyto gausiais votais – pagijimo ir dėkingumo liudijimais). Kokį Dievo Gailestingumo „paveikslą“ parodytumėte liuteronui, gyvenančiam, tarkime, Šilutės krašte, ir tikrai negerbiančiam paveikslų taip, kaip tai suprantama ir mokoma Romos bažnyčios? (Tiesa, nemažai liuteronų turi savo mylimus paveikslus, ikonas, laiko juos namuose, parapijų raštinėse, puošia paveikslai ir mūsų bažnyčias.)
T.Emanuelis:
Liuteronas tegu paima Dievo žodį, te skaito apie sūnų palaidūną, apie paklydusią avį, tegul klausosi, kaip Jėzus liepia atleisti 77 kartus, tegu vėl atsiverčia Evangeliją pagal Joną ir apmąsto Jėzaus mirtį ant kryžiaus, te žiūri į Jo pervertą širdį, tegu mato išbėgantį kraują ir vandenį. Ir tegul čia išgyvena Dievo Gailestingumą.
Ikoną aš skaitau su Dievo žodžiu. Skaitau Apreiškimą. Ir matau Apokalipsės Avinėlį, kuris nugali visas kovas. Matau visus nugalėtojus, išplovusius drabužius Avinėlio kraujyje. Avinėlis karaliauja. Žinau, kad Jėzus yra visų nelaimių ir kančių Nugalėtojas. Man ikona visada primena grįžti prie Dievo žodžio!
R.Šapauskas:
Jei liuteronas sugalvotų vykti Romą, kokias tris Jums mieliausias vietas rekomenduotumėt aplankyti, juk vien bažnyčių ten yra 400?
T.Emanuelis:
Pirmiausia – Šv. Petro kapo vieta po Bazilika, tai žmogus, kuris paliudijo Dievo Gailestingumą ir Meilę, ištverdamas iki galo. Tada – katakombos, kur krikščionys susirinkdavo sunkiais, sudėtingais laikais, kad gyventų tikėjimu. Galiausiai – Motinos Teresės seserų vienuolynas netoli Petro Bazilikos. Tos sesutės kasdien gyvena Gailestingumu.
Kaip ir kodėl liuteronų vyskupas atsidūrė Gailestingumo kongrese Romoje?
Vysk. M.Sabutis:
Į kongresą pakvietė Gailestingumo šventovės rektorius kun. Vaidas, ir mes su žmona džiaugiamės, gavę tokį kvietimą, nes jau seniai asmeniškai bendraujame, kaimynystėje esame daug laiko ir pati Gailestingumo mintis yra viena iš esmių visos Biblijos ir viso Dievo apreiškimo. Taip pat malonus ekumeninis aspektas buvo vykti su Lietuvos katalikų piligrimais, su JE Kardinolu Audriu Juozu Bačkiu, vysk. Jonu Boruta, sesutėmis ir broliukais.
R.Šapauskas:
Kada pirmą kartą susidūrėte su Dievo Gailestingumo žinia?
Vysk. M.Sabutis:
Teologine prasme – nuo Krikšto, kurio neprisimenu, bet kuris įvyko – tai tikra tiesa, o su šiais Dievo Gailestingumo apmąstymais, ypač, kurie vyksta Vilniaus mieste, – kasmetiniame ekumeniniame Šviesos kelyje, kuris pirmą kartą vyko kartu 2006 m. Tiesą sakant, net anksčiau, kol Šventovėje dar nebuvo garsiojo paveikslo – 2004 m. balandį, kai buvo pašventinta Dievo Gailestingumo šventovė, o aš – ką tik išrinktas LELB vyskupu. Su žmona gatvėje sutikome kun. Vaidą, kuris pakvietė vidun, viską aprodė ir nemažai papasakojo.
R.Šapauskas:
Ką Jums asmeniškai reiškė Roma kaip miestas iki kelionės, ir kaip yra po jos?
Vysk. M.Sabutis:
Na, iki kelionės… įspūdžio, ko gero, nebuvo jokio. Roma man turbūt turėjo du tokius aspektus: tai – pirmųjų krikščionių augimo ir kankinimo vieta, antra – Liuterio apsilankymas Romoje ir jo patirtis, įspūdžiai, Reformacijos kilimas, indulgencijų susiejimas su Bazilikos statymu – tokie du svarbiausi aspektai iš daugelio. Aišku, ir šiuolaikinė Roma bei Vatikanas, kaip Romos Katalikų bažnyčios centras. O po kelionės – vis dėlto tas asmeninis prisilietimas prie krikščionybės ištakų, buvimas greta Petro kapo, greta Pauliaus kapo... Atėjo artimas pirmųjų krikščionių uolumo suvokimas ir įspūdis, kaip krikščionys tikrai buvo žemės druska labai aukšto lygio civilizacijoje. Ir nuo vergų iki aukštuomenės įtikėdavo tą, regisi, absurdišką Žinią apie nukryžiuotą ir prisikėlusį žydą dailidę – Išganytoją – ir eidavo dėl Evangelijos į mirtį. Tai yra toks miestas, iš kurio galima semtis tikrai daug pavyzdžių savo asmeniniam tikėjimui.
R.Šapauskas:
O jeigu asmeniškai – jeigu reikėtų pasiūlyti tikėjimo broliui liuteronui, vykstančiam į Romą, tris vietas, kurias būtina aplankyti?
Vysk. M.Sabutis:
Pauliaus katedra, katakombos ir Petro bazilika.
R.Šapauskas:
Ši kelionė katalikams buvo piligriminė. Ar tą piligrimystę patyrėte Jūs, ar teko pajusti Dievo Gailestingumą, Jo artumą konkrečiai asmeniškai?
Vysk. M.Sabutis:
Žinoma, buvo daug išgyvenimų, turbūt kiekvieną dieną, nes susidūrėme taip pat ir su šiuolaikine krikščionija Romoje. Gal didžiausias asmeninis patyrimas buvo artumas ir malda prie Pauliaus kapo.
R.Šapauskas:
Dievo Gailestingumo žinia atėjo iš katalikų. Kaip Jūs, vyskupas, liuteronui paaiškintumėte apie šios žinios universalumą?
Vysk. M.Sabutis:
Na, Dievo Gailestingumo žinia atėjo iš Kristaus, tik šiandien yra suaktualizuota, ypatingai sesers Faustinos regėjimų ir raštų, o dabar – ir Gailestingumo šventovės. Gailestingumo skelbimas ypatingai siejasi su bažnyčią lankančiu, krikštytu ir konfirmuotu liuteronu, nes jis galbūt visą šią katalikams svarbią žinią suprastų iš didelės gilumos, nes žinome, kad liuteronų vienas iš pamatinių tikėjimo momentų yra „tik iš malonės“. O kas yra Dievo malonė, jei ne absoliutus Jo gailestingumas, Dievo atsidavimas ir visiška meilė žmogui? Gailestingumas, kaip liuteronai jį supranta, kaip jį matome, yra Kristaus, kaip tarno, atėjimas į pasaulį. Ne tik kaip Viešpaties, bet pirmiausia – kaip tarno, kuris atėjo patarnauti. O juk patarnaujame, jei be atlygio, tik iš gailestingumo. Tai juk vos ne pati Evangelijos esmė – „Dievas taip pamilo pasaulį“, juk galime sakyti – „Dievui taip pagailo pasaulio, Dievas taip pasigailėjo pasaulio“... Šita žinia tiesia ir daug vienybės tiltų, tai yra labai džiugu.
R.Šapauskas:
Jei kalbėtume apie Dievo Gailestingumo paveikslą, esantį Vilniuje, ar rekomenduotumėte tokį pasikabinti liuteronui namie (jei atsiklaustų, ar ne nuodėmė tokį laikyti)?
Vysk. M.Sabutis:
Liuteronui bet kuris kristocentrinis paveikslas yra ne nuodėmė. Tai visiškai natūralu, tik, kaip ir kiekvienas paveikslas, jis turi būti suvokiamas kaip nuoroda į Gyvąjį Dievą.
R.Šapauskas: Ačiū už pokalbį.
„Lietuvos evangelikų kelias“, 2008 Nr.5
gailestingumas.lt
