Naujienos
Taizé - tai mažas vienuolynas Prancūzijoje, kasmet pritraukiantis daugybę jaunų žmonių iš viso pasaulio. Per buvimą kartu, tylą, maldą, bendravimą, jie atranda vieni kitus ir svarbiausia – gyvą bendravimą su Dievu. Dievo Žodžio skaitymas, jo apmąstymas bei pritaikymas kasdienybėje, suartina jaunus žmones su Bažnyčia, kuri šiandien, moderniame pasaulyje dažnai atrodo lyg atgyvena, suvokiama tik močiutėms ir kunigams. Tai skamba piktai, bet yra nuomonė, kurią gali išgirsti iš netikinčių arba tų, kuriems Bažnyčios mokymas yra nepatogus. Tačiau Taizė susitikimas Briuselyje, kuriame dalyvavo keliasdešimt tūkstančių žmonių iš viso pasaulio, parodė, kad skirtingų odos spalvų, skirtingų kultūrų ir net skirtingai mąstantys žmonės šlovina tą patį Dievą. Tai nuostabi patirtis, kuria norėčiau pasidalinti.
Taigi išvykome autobusu iš Vilniaus, iš karto po Kalėdų. Iki Briuselio laukė dvi paros kelio. Tai reiškė dvi nepatogias ir beveik nemiegotas naktis autobuse. Tačiau nuotykiai prasidėjo jau pirmąją naktį, kai autobusas gerai valandai buvo priverstas sustoti Lenkijoje vidury laukų, nes kažkas sugedo. Gedimą sutvarkyti pavyko ir dar po kelių valandų pasiekėme Čekijos sostinę Prahą. Gražus miestas, gražūs žmonės, gražios ir ilgos čekiškos mišios... Bet Dievas ir ten tas pats.
Po dar vienos linksmos nakties autobuse pasiekėme Briuselį, kuriame vyko susitikimas. Atvykę nežinojome kur apsistosime – šeimose, mokyklų ar parapijų salėse, o gal net gi tame pačiame autobuse. Aišku, tikėjomės apgyvendinimo miesto centre, tačiau viskas išėjo kiek kitaip. Mes penkios, tai yra Arkikatedros ir Dievo gailestingumo šventovės atstovės patekome į, kaip mums pasirodė, atokų kaimelį, kuris vadinosi Ottignes. Šio „kaimelio“ centre stovėjo moderni, savo forma primenanti Gedimino pilį bažnyčia, kurios centre, už altoriaus kabėjo aukso spalvos modernus kryžius, o žmonės, kurie mus pasitiko sunkiai kalbėjo angliškai, buvo išsiblaškę ir rodės, jog patys nesupranta kas čia vyksta – liepia eiti vienur, paskiau kitur ir tada pareiškia, kad pas savo šeimą jūs nuvyksite tik vakare, nes dabar jau reikia lėkti į miesto centrą, į pamaldas. Vienintelė mintis – grąžinkite mus namo, kur šilta ir patogu.
Tačiau, kitą rytą viskas pasirodė nebe taip blogai. Pasirodo mes atsidūrėme nuostabiame priemiestyje, žmonės, kurie mus priėmė buvo draugiški – sveikinosi, šypsojosi. Rytinės pamaldos nejaukią bažnytėlę pavertė šilta vieta, o ir kryžius jau nebeatrodė toks baisus. Taigi užteko keleto mažų smulkmenų, rytinių pamaldų, besišypsančių žmonių veidų, trumpo pasivaikščiojimo po apšerkšnijusius sodus ir svetima vieta pasidarė sava.
Savu tapo ir visas Briuselis, kuriame tas kelias dienas apsigyveno Taizė bendruomenės dvasia. Gatvėse žmonės šypsodavosi, užkalbindavo, jei pasiklysdavai padėdavo susirasti metro, traukinį ar net gi patys pavėžėdavo. Žmonės meldėsi kartu, giedojo kartu, dalyvavo darbo grupėse ar drauge vaikštinėdavo po Briuselio senamiestį. Svetimos kultūros, skirtingos odos spalvos ir savaime suprantama skirtingi požiūriai susidurdavo kasdien, tačiau iš šio susidūrimo rezultatas, ne konfliktas, o bendrystė. Štai pavyzdžiui – ankstyvas rytas traukinių stotyje, žmonės sustoję į ratelį, kuriame italas groja, o lietuviai, lenkai ir slovėnai šoka. Vėliau tą patį italą sustinki metro, vėlgi – visas metro dainuoja seną itališką dainą, vienas senas belgas užmiršta, kad jau senokai pravažiavo savo stotelę.
Ir jausmas, kad Dievas yra čia ir dabar, kad tikėjimo kelyje esi ne vienas lydėjo visą vizito laikotarpį. Belgijos karalienė, „pankas“ iš Britanijos ar autobusas iš Kauno, visi jie meldžiasi tam pačiam Dievui. Ir Dievas nė vienam jų nėra šališkas. Toks tas bendravimas su Dievu. Ir tokie tie įspūdžiai iš kelionės. Dabar lauksiu pavasario ir susitikimo Vilniuje gegužės mėnesį su tais pačiais broliais iš mažo vienuolyno, kuris įsikūręs Taizé kaimelyje, Prancūzijoje.
gailestingumas.lt
