Gailestingasis Viešpats
Praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio pradžia... Ispanijoje plieskiasi pilietinis karas, Sovietų Rusijoje kyla antroji raudonojo teroro banga, o Vokietijoje kalasi nacizmo daigai... Dabar mes jau žinome, kas įvyks, kai neapykanta suvešės. O tuomet... Viešpats, būdamas anapus žmogaus laiko bei istorijos ir numatydamas baisaus blogio įsiveržimą, per kuklią vienuolę siunčia pasauliui žinią. Žinią, galiojančią ir šiandien: Pasitikėkite manimi, nes aš esu gailestingas Viešpats. Pasikliaukite mano gailestingumu. Paprastutei, menkai išsilavinusiai vienuolei Viešpats kalba taip, kad ji pajėgtų suprasti, kad įstengtų priimti ir perduoti šią žinią. Iš pradžių - tik savo nuodėmklausiui ir dienoraščiui. Viešpats permano savo kūrinių norą sieti tikėjimą su regimu ženklu. Todėl nurodo nutapyti paveikslą pagal regėjime matytą Jo atvaizdą - idant žmogui būtų lengviau pakylėti sielą josios šaltinio link. Idant siela, kūno akims regint Viešpaties atvaizdą, tik jai vienai žinomu būdu pasinertų savo šaltinyje. Idant visais laikais - ir būsimojo karo audrose, ir pokario negandose, ir šiandienos sumaištyje - žvelgdami į Viešpaties veidą tarsi be uždangos galėtume ištarti: „Jėzau, pasitikiu Tavimi".
Mūsų dienų pasaulis permainingas ir įnoringas, todėl gal kam nors ir stringa pagal ano meto žmonių sampratą sudėti maldos žodžiai bei išsakytos intencijos. Tačiau priimkime juos kaip tie mažutėliai, kuriuos Viešpats labiausiai myli ir kuriems yra pažadėjęs patikėti didžiausias savo paslaptis. Kas nepriima mažų malonių, negauna nė didelių.
„Dievas yra meilė", - praveria mums tikėjimo slėpinį apaštalas Jonas (7 Jn 4,8). Juk žmogus atsirado kaip tos meilės „perviršis". Tačiau suvokti ir priimti Dievo meilę šiandien, kai stačia galva puolame į įvairiausių technologijų sūkurį, labai nelengva. Dar sunkiau tiems, kurių dienos niūrios ir alkanos, o širdis rauda iš nevilties... Bet Dievas žino, kaip mums sunku. Dėl to ir siūlo tikrąjį kelią - pasitikėti Jo gailestingumu.
